Trijų skirtingų mokslininkų grupių išvados leidžia tvirtai spėti, jog Mėnulyje yra jei ne pačių vandens molekulių, tai bent jau hidroksilų. Paskutinė mokslininkų grupė, tyrusi Indijos palydovo Chandrayaan-1 gautus duomenis, taip pat patvirtino vandens arba hidroksilų egzistavimą Mėnulio grunte.

Pastarasis tyrimas, kuriam vadovavo Browno universiteto (JAV) mokslininkas Carle`as Pietersas, įrodė, jog palydovo Chandrayaan-1 pateiktuose duomenyse aiškiai matyti, kaip Mėnulio paviršius sugeria infraraudonuosius spindulius būtent toje spektro dalyje, kuri atitinka vandens molekules arba hidroksilo junginius, esančius Mėnulio paviršiaus dulkėse. Taip pat pastebėta, jog ryškesni vandens pėdsakai aptinkami einant link Mėnulio polių.

Vis dėl to, mokslininkai negali tvirtai atsakyti, ar jų įranga fiksuoja atskiras vandens molekules ar tik paviršiniame grunte esančius hidroksilus. Hidroksilas – tai vandens molekulės radikalas OH, susidedantis iš deguonies ir vandenilio atomų. Tai pirmoji tarpžvaigždinė molekulė, atrasta radijo bangų spektre dar 1963 m. Dažnai sutinkama tarpžvaigždiniuose dujų debesyse ir vėsių žvaigždžių apvalkaluose.

Mokslininkai spėja, jog tokie dviprasmiški prietaisų parodymai gali būti susiję nuolatiniu vandens molekulių arba greičiau, hidroksilų susiformavimu Mėnulio grunto paviršiuje. Tokią dinamiką gali įtakoti Saulės vėjas, kuris ne tik paskatina hidroksilų susiformavimą, bet ir stumia juos į šaltesnius Mėnulio polius.

Taigi, nežiūrint į pasikartojančius vandens pėdsakus, mokslininkai akcentuoja, jog šiuo atveju netinka standartinis supratimas apie vandenį. „Kai kalbame apie vandenį Mėnulyje, neturime galvoje ežerų ar vandenynų. Tai reiškia, kad kalbame apie vandens molekules arba hidroksilus“, – teigė C. Pietersas. Vadinasi, remiantis šių tyrimų rezultatais, vandens Mėnulyje gali būti labai nedaug: vos apie 1,12 litro vienoje jo grunto tonoje.

Anksčiau vandens arba hidroksido požymių Mėnulyje buvo aptikęs pro jį 1999 m. praskriejęs kosminis zondas „Cassini“. Jis taip pat užregistravo vandens ar hidroksido signalus, tačiau šiek tiek stipresnius. Pasak JAV Geologinės tarnybos mokslininko Rogerio Clarke‘o, analizavusio „Cassini“ detektoriaus gautus duomenis, vandenį Mėnulio paviršiuje galėjo absorbuoti grunte esantys mineralai. „Cassini“ vandens požymių rado beveik visame tirtame Mėnulio plote, tačiau vėlgi nustatė, kad ties ašigaliais jų yra daugiau.

Vandens Mėnulyje ieškojo ir 2005 m. paleistas NASA kosminis zondas „Deep Impact“, kuris 2010 m. lapkričio mėnesį turėtų praskrieti pro 103P/Hartley kometą. Vykdant zondo detektorių kalibravimą, infaraudonųjų spindulių spektre Mėnulyje buvo aptikta vandens ir hidroksido junginių. „Deep Impact“ juos užfiksavo visame Mėnulio plote virš 10 laipsnių šiaurės platumos, tačiau signalai poliarinėse srityse buvo stipriausi. Be to, kelis kartus priartėjęs prie Mėnulio, zondas galėjo stebėti tuos pačius regionus skirtingu Mėnulio dienos metu. Buvo nustatyta, kad vidudienį, kai Saulės spinduliai stipriausi, vandens požymių būdavo mažiau, o rytą – daugiau.

Primisnime, jog prieš metus apie vandens pėdsakus Mėnulyje kalbėjo dar ir Southwest tyrimų instituto astrofizikai. Tiesa, susidomėjimas šia tema kiek atslūgo, kuomet buvo gauti įrodymai, jog bent jau sušalusio vandens didelių telkinių Mėnulio paviršiuje tikrai nėra. Tą dar kartą patvirtino ir pastarieji tyrimai.

Komentarai (2)