Krevečių lukštuose aptiktas raktas į žaizdų gijimą be randų (2)
Mokslininkai nustatė, kad tam tikri biocheminiai junginiai, aptinkami krevečių lukštuose, gali taip veikti žaizdą, kad ši gytų nepalikdama randų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Šis metodas būtų visiškai natūralus, saugus naudoti ir „draugiškas“ aplinkai, bet kol kas nelabai patikimas – vienam veikia, o kitam ne, ir mes nežinome kodėl. Taigi jis dar netinka farmacija“, – sakė prof. dr. Bruno Moerschbacheris iš Miunsterio universiteto Vokietijoje.
Pasak žymaus mokslininko, visa paslaptis slypi kompleksiniuose angliavandeniuose, kurie gali būti išgauti iš chitino, randamo krevečių lukštuose. Mokslininkai bando suprasti subtilius molekulinius skirtumus tarp cukrų polimerų iš skirtingų organizmų.
„Be to, tie cukrus pasižymi išskirtine įvairove. Jie gali sukurti galybę skirtingų struktūrų, kuriose slypi informacija. Ląstelės viena kitą atpažįsta pagal cukrų struktūras jų paviršiuje. Dažnai mūsų imuninė sistema atpažįsta ligų sukėlėjus pagal jų specifinius cukrus. Skirtingos kraujo grupės, taip pat įvairių persodintų organų atmetimo reakcijos grindžiamos skirtingomis cukrų struktūromis“, – teigė B. Moerschbacheris.
Mokslininkas sudėtingus biocheminius procesus aiškina naudodamas įprastų gebėjimų – skaityti, rašyti, kalbėti – analogijas.
„Cukrų „kalba“ yra daug sudėtingesnė nei genų arba baltymų kalbos. Mes ją sunkiai perskaitome ir dar mažiau suprantame. Genai yra sudaryti tik iš keturių „raidžių“, o baltymai – dvidešimties ir šios „raidės“ yra žaviai susijungusios nenutrūkstama seka, o cukrų „abėcėlėje“ yra daugiau nei 20 „raidžių“, ir jas gali keisti įvairių rūšių „akcentai“, jos gali būti susijusios skirtingais būdais. Dėl to kompleksinių cukrų „skaitymas“ (cheminė analizė) yra tokia sudėtinga“, – aiškino B. Moerschbacheris.
Pasak jo, kol kas apie šiuos darinius yra žinoma labai nedaug – tik tiek, kad jie slopina kraujo krešėjimą ir perspėja augalus apie ligas sukeliančių grybelių atsiradimą.
„Bet jeigu mes norime vartoti šią kalbą, pavyzdžiui, medicinos tikslams, mes ne tik turime turėti galimybę skaityti ir suprasti tai, mes taip pat turime išmokti rašyti“, – teigė B. Moerschbacheris.
Taigi mokslininkai sudėtingais cheminiais procesais susintetino mažytį, bet labai painų „penkių raidžių“ cukrų, kuris slopina kraujo krešėjimą, ir pagamino gydomąją priemonę nuo trombozių, taip pat skirtą pacientams, kuriems daromos dializės procedūros. Šios priemonės neturėjo beveik jokių šalutinių poveikių. Deja, šio preparato gamyba yra labai brangi, jam pagaminti sugaištama daugybė laiko.
„Ląstelėse šiuos procesus „nuskaito“ ir „aprašo“ fermentai. Jie šiuo metu ir yra mokslininkų akiratyje“, – sakė B. Moerschbacheris.
Kompleksiniai angliavandeniai, vadinamieji polisacharidai, yra plačiai paplitę. Tarp jų yra ir tokių medžiagų kaip bulvių ar kukurūzų krakmolas, celiuliozė. Jie yra svarbūs daugelyje sričių – nuo maisto mokslų iki tekstilės ir medicinos.
„Be paprastų cukraus polimerų, tokių kaip krakmolas ir celiuliozė, kurie iš esmės yra išdėstyti ilgoje grandinėje, susidedančioje iš to paties cukraus, yra ir labai sudėtingų, sudarytų iš daugybės skirtingų tipų cukrų, tarp tokių – pektinas, naudojamas verdant uogienes.
„Šie sudėtingi angliavandeniai yra ypač svarbūs maisto pramonėje: jie tirština padažus, jų yra sūriuose, leduose, dėl jų kečupas tampa klampus ir neišbėga iš buteliuko, kol jo nepapurtai“, – pasakojo B. Moerschbacheris.
Pasak jo, tokie angliavandeniai gali būti išgaunami iš skirtingų struktūrų, pavyzdžiui, citrusinių vaisių žievelių, rausvųjų jūros dumblių, grybų, gyvulinės kilmės produktų.
