Šalčio įtaka karo veiksmams nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Rusijos kariuomenei atsitraukus iš Dnepro dešiniojo kranto placdarmo Chersono srityje, pasibaigė karinės kampanijos Ukrainoje rudeninis periodas. Kol kas neaišku, ar sugebės rusai įsitvirtinti kairiajame krante ir ar ukrainiečiai bandys pulti čia, ar pagrindines pastangas nukreips į Zaporižės, Donecko ar Luhansko kryptimi. Tad, dauguma ekspertų sutaria, kad artimiausiai mėnesiais kariaujančių šalių sėkmė labiausiai priklausys nuo prisitaikymo kariauti žiemos šaltyje.

Kremlius neslepia, kad smūgiais į Ukrainos energetikos infrastruktūrą stengiasi palikti šalį be šildymo. Ukrainoje, kaip ir Vakaruose, tai gerai supranta. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, JAV valstybės sekretorius Antony'is Blinkenas ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis skirtingai kalba tą patį: nepajėgdamas ko nors pasiekti karinėmis priemonėmis, Putinas pasistengs ginklu paversti žiemą (angliškai weaponization of winter, arba „cholodomoras“, kaip šią strategiją vaizdžiai vadina ukrainiečiai komentatoriai).

Masiniai smūgiai sparnuotosiomis raketomis ir dronais kamikadzėmis į Ukrainos energijos sistemą duoda savo vaisių: nuo spalio 10 dienos aštuonios raketų atakų bangos pažeidė visas šilumines ir hidroelektrines ir 40% Ukrainos aukštos įtampos tinklo objektų. Dėl to be elektros ir, atitinkamai, be šildymo periodiškai lieka milijonai gyventojų. Atsižvelgdama į tai, kad mūšių metų stipriai nukentėjo gyvenamieji namai, PSO pagrįstai baiminasi šią žiemą Ukrainoje sveikatos priežiūros krizės dėl peršalimo ligų epidemijos ir nušalimų bei peršalimų.

Kalbant apie kovos veiksmus, daugelis ekspertų ir valdininkų laukia, kad konfliktas „užšals“, tai yra operatyvinės pauzės. JAV nacionalinės žvalgybos direktorė Avril Haines, sakė, kad ir UGP, ir RFGP panaudos žiemą papildyti atsargas, perginkluoti karriuomenę ir pavasarį pradėti puolimą. Įtakingos JAV organizacijos Atlantic Council vertinimu, rusų vadovybė pereis į strateginę gynybą, dėmesį sutelkiant į statomą gynybinių įtvirtinimų sistemą, taip siekiant laimėti laiko mobilizuotųjų „įvažinėjimui“ karinėmis sąlygomis ir papildyti žmonėmis ir technika rudeninių pralaimėjimų nustekentus padalinius ir junginius.

Ne to, žiniasklaidoje pasirodė iš Vakarų politikų ir kariškių nutekėjusią informacija apie galimybę pasiekti politinį sureguliavimą būtent tada, kai frontas žiemą nurims. Konkrečiai, Jungtinio JAV štabų vadovų komiteto pirmininkas Markas Milley'is žiemą pavadino Maskvos ir Kyivo derybų „galimybių langu“. Prezidento Bideno administracijai po to teko įtikinėti ukrainiečius, kad generolo Milley'io žodžiai nereiškia atsisakymo toliau remti UGP kontrpuolimą.

Visai kitokios nuomonės laikosi Ukrainos oficialūs asmenys. Aukščiausios Rados nacionalinio saugumo, gynybos ir žvalgybos komiteto pirmasis pavaduotojas, buvęs UGP desantinių šturmo pajėgų vadas Michailas Zabrodskis lapkričio pradžioje publikuotame straipsnyje rašo, kad žiemos atokvėpio reikia rusų pusei:

„Šis [žiemos] laikas reikalingas rusų vadams, planingai ir maksimaliai efektyviai panaudoti visus prieš porą mėnesių atliktos dalinės mobilizacijos pranašumus“.

Visiškai tikėtina, kad UGP pasistengs iniciatyvą išlaikyti ir neleisti rusų kariuomenei ramiai peržiemoti dabartinėse pozicijose. Tai nereiškia, kad ukrainiečiai būtinai organizuos platų puolimą kuria nors operatyvine kryptimi, tačiau netgi frontui nejudant, Ukrainos vadovybė gali tolimais itin tikslių artilerijos sistemų (tokių, kaip HIMARS) smūgiais atakuoti užnugario bazes, pažeisti tiekimo linijas ir mažinti pirmos linijos dalinių kovines galimybes.

Savo ruožtu Rusija nedemonstruoja galimybių pulti bent kur, išskyrus prie Bachmuto, labiausiai PKK Vagner gyva jėga, ir be aiškių tikslų — juk netgi sėkmė šiame rajone nesuteiks jokio ypatingo pranašumo, jei UGP ir toliau judės Svatovo — Kremennaja linija, kur kels grėsmę Starobelskui ir apsups RFGP Luhansko grupuotę iš šiaurinės pusės. Tad, artimiausius mėnesius į nieką kita, išskyrus smūgius raketomis į Ukrainos energetikos infrastruktūrą, Rusijos kariuomenė vilčių dėti negali. Veikiausiai Kremlius viliasi per žiemą gynybą prisotinti mobilizuotaisiais, o pavasarį pradėti lemiamą puolimą. Tačiau šių planų realizavimas gali pasirodyti ne toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Net jei Ukraina nesistengs pereiti į platų puolimą, žiema pati savaime gali nusinešti nemažai rusų kareivių gyvybių.

Žiemos Ukrainoje nėra išties rūsčios — įprastai temperatūra svyruoja nuo 3 iki minus 7 laipsnių. Pagal amerikietišką tradiciją toks oras vadinamas drėgnu šalčiu (wet cold), kariniu požiūriu tai yra kone blogiausias variantas (neskaičiuojant ekstremalių, žemesnių, nei minus 25 laipsniai Celsijaus). Tokiu oru tai lyja, tai sninga, ar žiū, ir viskas kartu, visur purvas ir pliurza, drėgmė persmelkia aprangą, kaupiasi technikoje ir ginkluose, kelius padengia „ledo koše“.

Žema temperatūra didina reikalavimus ekipuotei ir karių aprūpinimui, nuolatinės dislokacijos punktų šildymui, žeminių, poilsio ir miego vietų įrengimui, aprūpinimui šiltu maistu, planavimui – dėl šviesaus dienos meto sutrumpėjimo (~9 valandos vietoje 15–16 vasarą). Ne menkesnę svarbą įgauna vadovybės kompetencijos kokybė: sprendžiant iš liudininkų pasakojimų, klaidingi įsakymai persikelti ar pasiskirstyti, mobilizuotųjų palikimas fronto linijoje be ryšio ir aprūpinimo, žiemą gali lemti didelius nuostolius, net jei ukrainiečiai neiššautų nė vieno šūvio.

Tokie orai sunkina ir logistiką. Ratinė technika negalės važiuoti bekele, reikės daug vikšrinės technikos, o kiekvienai mašinai reikės žieminio kamufliažo ir antifrizo. Užtat sausį žiema tam tikra prasme pašalina vandens kliūčių keliamus ribojimus, ir sumažina storu sniegu užklotų minų laukų efektyvumą.

Skaičiuojama, kad kovos veiksmams žiemą reikia bent 50% didesnio tiekimo, o su juo ir dabar problemos didelės. Sumažės ir manevringumas, pėsčiomis per sniegą einama 50–75% lėčiau. Be to, apsnigtuose keliuose ir laukuose lengviau aptikti techniką dronais, todėl tampa svarbesnis pramonės centrų, užnugario bazių, tiekimo sandėlių ir geležinkelių artumas.

Kovos veiksmams žiemą reikia 50% daugiau tiekimo

Žiemą maždaug perpus sutrumpėja „auksinė valanda“ (golden hour) — periodas, kai galima išgelbėti mūšio lauke rimtai sužeistą kareivį. Todėl padidėja sanitariniai nuostoliai i reikalavimai lauko ligoninių aprūpinimui. Be to, nesant žalumos, abiejų pusių kariai turi labiau glaustis prie šlapios ir purvinos – jei temperatūra apie nulį – ar įšalusios žemės, tad, bus daugiau peršalimų ir panašių ligų.

Be augmenijos lengviau dronais aptikti karius ir techniką. Tiesa, dėl trumpesnių dienų ir nuolatinių šaltų vėjų, dronų naudojimą teks riboti. Visų pirma tai pasakytina apie civilius aparatus, kurių daugybė įsigyta ir rusų ir ukrainiečių armijose. Ukrainiečių duomenimis, netgi Irano kilmės rimti bepiločiai aparatai, tokie kaip dronai kamikadzės „Geranj-2“, iš Ukrainos padangės buvo prapuolę, dėl neatsparumo šalčiui. Ne tik dronai, bet ir visa elektroninė įranga, pavyzdžiui, ugnies valdymo sistemos ar komunikacijos įranga sparčiau išnaudos baterijas. Apsunks netgi paprasčiausios technikos ir ginkluotės aptarnavimo operacijos, o dėl to padaugės gedimų, lūžimų, netinkamo veikimo.

Dėl apniukusių orų ir ilgų naktų reikia daugiau aptarnauti pažangią optiką ir termovizorius (ir, atitinkamai, reikia stengtis išvengti aptikimo ta pačia optika ir termovizoriais).

Žiemą kastuvėliais apkasų neiškasi, įšalusios žemės parankiniais instrumentais neįveiksi — čia praverčia statybinė ir specialioji inžinerinė technika, o taip pat blindažų įrengimo įgūdžiai (beje, be gelžbetoninių konstrukcijų, medinių pertvarų, apšiltinimo medžiagos rulonų ir dar daug ko kito, šie įgūdžiai menkai padės). Pirmame plane atsidurs inžinerinių dalių aprūpinimas traktoriais, buldozeriais, manipuliatoriais, inžinerinėmis mašinomis.

Galiausiai, dar yra kareivių aprūpinimo žiemos standartai. Čia ir žieminė apranga (apšiltinti batai, pirštinės, šilti baltiniai), ir stipresnis maitinimo racionas (4500–6000 kcal/d), įtraukiant vitaminus (kad nekiltų peršalimo ligų epidemijos), ir medicininės pagalbos priemonės nušalus (visų pirma, kojų, – omenyje turima nuo Pirmojo pasaulinio karo žinoma „tranšėjų“ arba „apkasų pėda“), persišaldžius, o taip pat, (kaip bebūtų keista) odos ir akių nuo Saulės (snieginis aklumas (oftalmia)).

Karas žiemą — tai ir psichologinis iššūkis, į ką ypatingą dėmesį atkreipia NATO atstovai. Kaip žiniasklaidai pareiškė vienas neįvardinamas aljanso funkcionierius, „jei kaunatės tokiomis sąlygomis, kad jūsų tankas nuolat stringa ir praranda vikšrus, o pats nuolat jaučiate drėgmę ir šaltį, tai veikia armijos kovinę dvasią“. Viena iš demoralizuojančio šalčio poveikio derinio su didele žuvimo tikimybe ir blogu aprūpinimu tikėtinų pasekmių — piktnaudžiavimas alkoholiu ir disciplinos prastėjimas. Apibendrinant, žiema patikrina visus karino mechanizmo elementus — nuo technikos būklės iki vadų parengimo.

Britanijos žvalgybos vertinimu, šalčiai sukels sunkumų abiems konflikto pusėms, tačiau jų poveikis rusų kariuomenei, tikėtina, bus gerokai reikšmingesnis. Jiems antrina Karo tyrimo institutas (Institute for the Study of War, ISW) — jie spėja, kad žiema ukrainiečių kontrpuolimo nesustabdys. Rudens ir pavasario nepravažiuojami keliai palankūs besiginantiems: lietūs paplauna gruntą, kariuomenės manevravimas pasunkėja. Tačiau vos žemei pakankamai įšalus, atsiranda galimybė atlikti stambias operacijas vikšrine technika.

Ukrainos kariškiai roges ėmė ruošti vasarą, dar liepą jie sąjungininkams iškėlė klausimą apie aprūpinimo žiemine apranga. Spiegel duomenimis, Ukrainos gynybos ministras Aleksejus Reznikovas NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui pasiuntė užklausą dėl pritaikytų žiemos sąlygoms ekipuotės, ginkluotės ir kitų priemonių 200 tūkstančių kareivių.

Ukrainos kariškiai dar liepą sąjungininkams iškėlė aprūpinimo žiemine uniforma klausimą

Spalio viduryje vykusiame NATO vadovų susitikime nuskambėjo pareiškimai, kad aljansas jau perorientavo tiekimą į žieminius drabužių komplektus ir perkėlė dėmesį į žiemos kampanijai būtinos karinės pagalbos nomenklatūrą.

Iki gruodžio Ukraina vien iš Britanijos gavo 195 tūkstančius žieminės uniformos komplektų. Vokietija perdavė 116 tūkstančių žieminių striukių, 240 tūkstančių galvos apdangalų, 80 tūkstančių kelnių, o taip pat 200 palapinių ir 195 generatorius. Kanada spalį įsipareigojo pateikti 500 tūkstančių žieminių striukių, kelnių, avalynės ir pirštinių. Daugiau nei dešimt NATO narių pateikė termoantklodes, šildytuvus, žieminius sausuosius davinius.

AFP agentūra aprašo vienos iš 5-osios UGP brigados dalių, dislokuotų Donbase, blindažą, kuriame, panaudojus šilumą izoliuojančias medžiagas, pavyksta palaikyti 22℃ šilumą, nors lauke tik 5℃. Pasak karių, iš savanorių jie gavo miegmaišius, atlaikančius -30℃. Analogiškus vaizdo įrašus pateikia Ukrainos gynybos ministerija. UGP inžineriniai daliniai įrengia blindažus iš parengtų modulinių konstrukcijų antroje gynybos linijoje.

O kaip žiemai pasirengusi rusų grupuotė? Kiek galima spręsti iš atvirų šaltinių, sisteminis darbas lig šiol, nors kalendorinė žiema jau prasidėjo, nevyksta. Dar nepatekę į Ukrainos teritoriją, mobilizuotieji kėlė vaizdus, kaip jie šildosi prie laužų. Toks šildymosi būdas kovos veiksmų zonoje kaip pat išduoda buvimo vietą ir prišaukia artilerijos ugnį. Kituose klipuose kariai dėkoja giminaičiams ir savanoriams už nupirktus šiltus rūbus ir kirtiklius (!), kuriais pasinaudodami, ketina „normaliai gyventi žiemą lauke“.

Bent jau mobilizuotųjų aprūpinimas žiemine uniforma paliktas jiems patiems ir neabejingiems piliečiams. Kareiviams kojines kojines (būtina su raide Z) mezga vaikai ir pensininkai, šiltos aprangos gabenimu užsiima odiozinis aktorius Ivanas Ochlobistinas, į kamerą pasakojantis, kad „pusė mūsų fronto snarglėti“, tuo tarpu Dūmos deputatas, atsargos generolas leitenantas Andrejus Guruliovas viešai nesupranta, kur iš sandėlių dingo 1,5 mln. uniformos komplektų.

Panašu, pavasario patirties armijos vadovybė neįsisavino. Tuomet rusų kareivių galūnes nušaldavo tokiais mastais, kad pakirsdavo ištisų padalinių galimybes kautis. Conflict Intelligence Team duomenimis, vienoje iš operacinių krypčių palapines turėjo tik viena bataliono taktinė grupė (BTG), o žieminę aprangą (beje, pirktą už savo pinigus) turėjo tik penktadalis karių.

Dabar istorija kartojasi. Pavyzdžiui, Ukrainoje besikaunančios 80-os KJL motorizuotos šaulių brigados 1-os motošaulių kuopos kariams teko patiems pirkti žieminę uniformą — pagal dokumentus, ji buvo „pateikta“ dar vasarą ir iš karto nurašyta kaip kovos nuostoliai. Kai kurie į Ukrainos nelaisvę patekę mobilizuotieji nuoširdžiai džiaugiasi, kad jiems neteks žiemoti blindažuose, kuriuose nėra jokių būtinų dalykų.

Ukrainos socialiniuose tinkluose cirkuliuoja įrašai, kuriuose užfiksuoti rusų kareiviai, panašu, kenčiantys nuo sunkaus ar vidutinio lygio sušalimo ir dėl to beveik nereaguojantys į į dronais mėtomas į juos granatas. Kai kurie Z-kanalai atvirai rašo, kad dėl vadybos chaoso jau fiksuojami atvejai, kad mobilizuotieji sušąla mirtinai. O garsieji „karkorai“ dalinasi puolimo operacijos prie Bachmuto organizavimo iš kalinių surinktų PKK Vagner samdinių neįtikėtino cinizmo „laifhaku“:

„Kadangi šalta ir nėra parengtų pozicijų, kad nesušaltų mirtinai, [samdiniams zekams] tekdavo veržtis į ukropų apkasus“.

Tad, žiemos kampanija rusų kareiviams gali tapti sunkiu išbandymu, nepriklausomai nuo ukrainiečių veiksmų. Sprendžiant iš tokio prasto tiekimo ir bendros atvykstančių mobilizuotųjų organizavimo, nemenką dalį negrįžtamų ir sanitarinių nuostolių užtikrins „generolo Speigo“, o ne UGP vyriausiojo vado, generolo Valerijaus Zalužno veiksmai.

Gamtos jėgos daro įtaką karo veiksmams nuo tada, kai žmonija ėmė organizuoti karus. Tačiau žiema su savo speigais, šaltais vėjais ir sniegu užima ypatingą vietą. Kartaginos karvedys Hanibalas, 218 m.p.m.e. patraukęs į žygį prieš Romą, eidamas per Alpes dėl stipraus snygio prarado daugiau, nei pusę armijos. Ir priešingai, kartais žiema padėdavo puolantiesiems — pavyzdžiui, užkariaudami Rusią, mongolai užšalusių upių vagomis žirgais judėjo nuo miesto prie miesto. Naujais laikais mūšiai žiemą kartais tiesiog būdavo nutraukiami, o kariaujančios armijos atsitraukdavo žiemoti.

Tuo tarpu istorinėje publicistikoje susiklostė žiemos, kaip tradicinės rusų armijos sąjungininkės mūšio lauke įvaizdis. Ir iš tiesų, agresoriams rusiški šalčiai dažnai pridarydavo didelių nuostolių. 1707 metais, per Šiaurės karą, Švedijos karalius Karlas XII surengė žygį priešininko teritorijos gilumon ir atsidūrė dabartinėje Ukrainoje. 1708/1709 metų žiemą švedai susidūrė su didžiausiais XVIII amžiaus šalčiais, ir pavasarį iš Karlo XII armijos liko mažiau, nei pusė iš 50 tūkstančių kareivių, kas nulėmė pralaimėjimą mūšyje prie Poltavos.

1812 metų birželio 24 dieną žygį į Rusiją su Didžiąja, 600 tūkstančių kareivių armija, žygį į Rusiją pradėjo Prancūzijos imperatorius Napoleonas. Nesėkmingą Karlo XII patirtį Napoleonas buvo išnagrinėjęs ir ėmėsi priemonių, kad nepakartotų jo klaidų. Ypatingą dėmesį jis skyrė aprūpinimui ir logistikai, parengdamas užnugario padalinius. Tuo pačiu Napoleonas tikėjosi atlikti trumpesnę kampaniją ir pasiekti greitą pergalę pagrindiniame mūšyje. Tačiau karo veiksmai perėjo į išsekinimo karą, ir, netgi patyręs dalinę nesėkmę mūšyje prie Borodino ir palikęs Maskvą, priešininkas nesirengė pasiduoti. Spalio 19 dieną Didžiosios armijos likučiai ėmė trauktis, o jau lapkričio 6 užklupo stiprūs šalčiai. Prie įsiveržimo pradžios taško, Nemuno, grįžo vos 10 tūkstančių Napoleono armijos kareivių. Daugelyje dalyvių memuarų žygio dalyviai aprašė rusiškos žiemos siaubus, darydami išvadą, kad Didžiąją armiją nugalėjo „generolas Badas“ ir „generolas Speigas“.

Tačiau toks įprastas vaizdas — smarkiai supaprastintas. 1835 metais Tėvynės karo didvyris Denisas Davidovas publikavo straipsnį „Ar speigas sunaikino prancūzų armiją 1812 metais?“, kuriame gan įtikimai parodė, kad pagrindinės prancūzų nesėkmės nebuvo susijusios su orais.

Galima prisiminti ir kitus pavyzdžius. Krymo karo metu (1853–1856) pirmą žiemą pusiasalyje išsilaipinę britai dėl šaltų vėjų, drėgmės ir purvo prarado 1 942 žmones (iš turėtų 50 tūkstančių). Per 1918–1919 metų intervenciją į Rusijos šiaurę atvykę sąjungininkai susidūrė su tokiais šalčiais, kad nebeveikė šaunamieji ginklai. Visiškai chrestomatiniai įspūdingų „generolo Speigo“ nuopelnų pavyzdžiai – SSRS-Suomijos ir Didysis Tėvynės (DT) karas. Čia pirmuoju atveju „generolas“ kovojo suomių pusėje, o antruoju — padėjo Darbininkų ir valstiečių Raudonajai armijai (DVRA) įveikti vokiečius prie Maskvos ir Stalingrado. Tiesa, nei pirmu, nei antru atveju, orų sąlygos nebuvo lemiamas faktorius (žr. žemiau pateiktą išsamų istoriko Boriso Sokolovo komentarą).

Kai dabar Kremliaus propagandistai prisimena šalčio vaidmenį ankstesniuose rusų karuose, jie praleidžia svarbiausią dalyką: ir Napoleonas, ir Hitleris, ir ekspediciniai užsienio kariuomenių korpusai Krymo ir Pilietiniame kare, kovėsi priešininko teritorijoje, toli nuo savo užnugario ir logistika buvo siaubingai ištęsta. Gi Rusija 1812-ais ir 1941–1945 metais naudojosi Vakarų sąjungininkų parama. Šį kartą būtent rusų kariuomenė kovoja svetimoje teritorijoje, o Vakarai remia jos priešininką.

Istorikas Borisas Sokolovas apie šalčio vaidmenį SSRS-Suomijos ir Didžiąjame Tėvynės kare

Kariauti išties rūsčią žiemą (kai nuolat neigiama temperatūra ir gausus snygis), t. y. vidutiniame (ypač vidutiniame žemyniniame) ir subarktiniame klimate, dažniausiai lengviau tai pusei, kuri mažiau aprūpinta technika. Jei panagrinėsime 1939/40 metų žiemą vykusį SSRS ir Suomijos „Žiemos karą“, tai ia Raudonoji armija, turėjusi absoliučią tankų ir lėktuvų persvarą bei daug didesnį automobilių parką, šio savo pranašumo išnaudoti negalėjo, be viso kito, ir dėl orų.

Žiemos sąlygos apsunkino technikos judėjimą keliais ir padarė praktiškai neįmanomą judėjimą bekele. Be to, reikėjo daugiau degalų, taip pat ir apšildymui, specialių žiemos tepalų automobiliams ir naudoti antifrizą. Kadangi žiemą daugiau skraidymui netinkamų dienų, nei šiltuoju metų laiku, sovietų aviacijos veiksmai buvo riboti, taip pat ir dėl aerodromų naudojimo sunkumo ir būtinybės lėktuvus apdoroti antifrizu.

Daugelis Raudonosios armijos karių buvo iš pietinių regionų ir nebuvo pripratę prie šiaurės žiemų šalčių

Suomiai taip pat buvo geriau aprūpinti žiemine uniforma, ir buvo pripratę prie stiprių šalčių. Praktiškai visoje Suomijoje žiemos būna rūsčios, ir armija turėjo pakankamai žieminių uniformų atsargų visiems mobilizuotiesiems. Tuo tarpu daugelis Raudonosios armijos karių buvo iš pietinių regionų ir prie šiaurės žiemų šalčių nebuvo pratę. Be to, paaiškėjo, kad RA šalmas „budionovka“ prastai tinka rūsčiai šiaurės žiemai. Todėl nuo 1940 metų ją pakeitė kepurė su ausinėmis („ušanka“).

Budionovka

Ušanka

DT karo metu Maskvą puolusiai vokiečių armijos „Centro“ grupei iš tiesų labai trūko žieminių uniformų. Šis deficitas buvo ne tiek fizinio žieminių rūbų komplektų trūkumo, kiek logistikos problema. Netoli geležinkelio mazgų stočių esančiuose sandėliuose šiltos aprangos pakako.

Tačiau dėl degalų trūkumo ir blogų automobilių kelių didžiosios šiltos aprangos dalies į frontą pristatyti nespėta. Degalų deficitas atsirado, nes tikintis blickrygo, operacija „Barbarossa“ pradėta, sukaupus vos trijų mėnesių degalų atsargas. Nepaisant užgrobtų trofėjų ir papildomo tiekimo, 1941 metų spalį, prasidedant mūšiui už Maskvą, vermachtas jautė degalų deficitą, kuris dar pasunkėjo gruodį, prasidėjus sovietų kontrpuolimui.

Atsitraukdami, žiemą vokiečiai negalėjo evakuoti pažeistų ar netgi sveikų tankų ir lėktuvų — trūko degalų, antifrizo, ir dėl kelių būklės. Gruodį negrįžtami vokiečių tankų ir šturmo savaeigių nuostoliai buvo 375 mašinos, o kaip papildymas gautas vos 1 tankas. 1942 metų sausį vokiečiai prarado 415 tankų ir šturmo savaeigių, o papildymas – 159 mašinos. Dar didesni buvo automobilių nuostoliai.

Mūšyje dėl Maskvos „generolo Speigo“ faktorius buvo svarbus ir veikė Raudonosios armijos naudai

Padėtį dėl vermachto žieminės uniformos sunkino tai, kad, tuomet jo žieminė uniforma kaip tokia neegzistavo. Todėl Rytų fronto karius teko aprūpinti šilta apranga, surinkta Vokietijoje vykdant „žieminės pagalbos“ kampaniją ar atimant iš okupuotų teritorijų gyventojų.

Gi po karo su Suomija, RA buvo įvesta nauja žieminė uniforma su ausinėmis kepurėmis, vatinukais, puskailiniais ir veltiniais, kuria buvo aprūpinti praktiškai visi fronto padaliniai. Taip kai kuriuose vokiečių daliniuose nuostoliai dėl nušalimų viršijo žuvusių ir sužeistųjų.

Iki sovietų kontrpuolimo ore viešpatavo luftvafė, tačiau gruodžio pradžioje viešpatavimas perėjo sovietų aviacijai. Sovietų lėktuvai skraidė iš gerai aprūpintų Maskvos aviacinio mazgo aerodromų, tuo tarpu aerodromus, iš kurių kilo luftvafė, atsitraukdama sugriovė sovietų kariuomenė, o lauko aerodromai pasidengė ledu. Be to, vokiečiams trūko degalų ir jie kartais negalėjo skraidyti tokiu prasto oru, kokiu iš Maskvos aerodromų galėjo skraidyti sovietai.

Luftvafė negalėjo pasinaudoti kokybiniu lėktuvų ir lakūnų parengimo lygio pranašumu. Pirmą kartą nuo 1941 metų birželio 22-os dienos sovietų lėktuvai kasdien atlikdavo kelis kartus daugiau skrydžių, nei vokiečių. Bendrai „generolo Speigo“ faktorius kovoje dėl Maskvos bus itin svarbus, ir veikė RA naudai. Visgi vokiečių pralaimėjimą šiame susirėmime labiau lėmė bendras vermachto materialinių ir techninių resursų išsekimas 1941 spalį-lapkritį, nei kovos veiksmų žiemą sąlygos.

1942 metų balandį vokiečiai jau buvo sukūrę žieminę uniformą, ir spalį ji buvo atgabenta į Rytų frontą. Tačiau Stalingrade kariavusiai 6-ajai armijai žieminės uniformos iki jos apsupimo taip ir nepateko. Mat, dar prieš patekdama į „katilą“, teikimas Paulio armijai buvo gerokai sutrikęs, nes visos dviejų, veikusių prie Stalingrado ir Kaukaze, grupuočių komunikacijos buvo paremtos vos viena, nuo Rostovo einančia geležinkelio atšaka. O žieminė uniforma nebuvo laikoma prioritetiniu kroviniu, pirmenybė teikta amunicijai ir maistui.

Tuo tarpu apsupimas vokiečiams tapo visišku netikėtumu. Apsupus 6-ąją armiją, žiemos sąlygos ribojo luftvafės skrydžius – buvo daug skrydžiams netinkamų dienų, ir tai savo ruožtu neigiamai veikė tiekimui organizuoto „oro tilto“ funkcionavimą.

Stalingrade žiema irgi buvo paranki Raudonajai armijai, tačiau „generolo Speigo“ vaidmuo sunaikinant Paulio armiją nebuvo lemiamas. Čia reikšmingas buvo jau 1942 lapkričio pradžioje įvykęs vermachto resursų išsekimas pietiniame Rytų fronto sparne, o taip pat, nepaisant apsupimo grėsmės atsisakiusio atitraukti kariuomenę nuo Stalingrado, Hitlerio užsispyrimas. Ir net jei skrydžiams netinkamų dienų būtų buvę mažiau, sovietiniai naikintuvai ir zenitiniai pabūklai nebūtų niekur dingą, kaip ir vis didėjantis atstumas tarp „oro tilto“ aerodromų ir apsuptųjų.