Dakaro gerbėjų iš Lietuvos, veikiausiai, nepastebėti tiesiog neįmanoma. Net ir patys lenktynininkai akcentuoja, kad būtent tautiečių skanduotės prie starto ir finišo būna garsiausios, trasoje – vėliavos didžiausios, o būriai gausiausi. Šiais metais pirmą kartą į Dakarą išvykęs gerbėjas bei taip pat lenktynininkas Danas Azikejev išskirtinai su „Delfi“ pasidalino įspūdžiais, kaip organizauojamos kelionės ir lenktynininkų palaikymas sunkiausiose pasaulio lenktynėse.

Lietuvis pasakojo, kad jau per pirmas dienas Dakare teko patirti tiek įspūdžių, kad dabar net sunku įsivaizduoti, kokios patirtys galėtų pranokti išgyventas čia, Saudo Arabijoje. D. Azikejev teigė, kad išsiruošti ir išvažiuoti į Dakarą nebuvo sunku, o pasiruošimas šiam nuotykiui gana nesudėtingas – pagrindiniai daiktai ir, svarbiausia, tiek skirti vasarai, tiek ypač šilti drabužiai.

„Svarbiausia yra drabužiai, na ir pagalba nudegus, nes net būdamas apsivilkęs bliuzoną ilgomis rankovėmis sugebėjau stipriai nudegti kaklą, dėl ko vėliau prireikė ir medicinos priemonių nudegimui malšinti. Reikia ir žieminių, šiltų drabužių. Teko miegoti palapinėje, kai lauke buvo vos 3 laipsniai, tad teko glaustis su palapinės draugu, kad nesušaltume“, – ypač didelius temperatūros svyravimus pabrėžė Dakaro gerbėjas.

D. Azikejev pripažino, kad nepaisant to, jog stebėti Dakarą ir važinėti dykumomis yra smagu, nuotykių, kurie kartais netgi išgąsdina, patiria ir žiūrovai. Jis pasidalijo atveju, kai važiuojant kopa jam nepavyko įvertinti, kad ji yra labai stati, o dėl to jo vairuojamas automobilis vos neapvirto.

„Neįvertinau, kad kopa yra labai stati ir pakibau jos viršūnėje. Automobilis buvo stipriai pasviręs į vieną pusę, todėl pasinaudoję racija kvietėm kitus su mumis keliaujančių lietuvių ekipažus, kad šie padėtų nuo kopos nusileisti neapverčiant automobilio. Jiems atvykus šešiese sulipom vienoje, aukščiau esančioje, automobilio pusėje ir lėtai stengėmės nuvažiuoti nuo kopos. Mums tai padaryti pavyko“, – patirtimi dalijosi D. Azikejev.

Tiesa, lietuvis pasakojo, kad dar vieną kraują stingdančią patirtį jiems teko išgyventi tuomet, kai prieš jų akis krito motociklininkas, o privažiavus arčiau jo jis gulėjo it miręs.

„Jis nejudėjo, galvojome, kad jis mirė. Po kurio laiko jis pradėjo atsipeikėti, bandė ropštis atgal ant motociklo, tačiau niekas jam to padaryti nebeleido, Sustojo ir kiti motociklininkai, kurie padėjo jam iškviesti pagalbos, jog atskristų medikų sraigtasparnis. Vaizdas buvo baisus, dėl kirstinės žaizdos motociklininkas buvo visas kraujuotas bei visiškai nesiorientavo aplinkoje“, – pasakojo D. Azikejev.

Komentarai ()