Ar į dangų kada nors sugrįš dirižabliai? Keista, bet žmonija šios idėjos vis dar neatsisako (Video) ()
Danguje dirižablių praktiškai nebematome nuo Hindenburgo katastrofos laikų – vokiečių dirižablio, kuris užsidegė danguje virš Naujojo Džersio (JAV).
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau galbūt dirižablių technologija jau suaugo ir pasiruošusi sugrįžti? Bedforde (Jungtinė Karalystė) įsikūrusi bendrovė „Hybrid Air Vehicles“ mano, kad taip – o jos dirižabliai „Airlander“, kurių keliamajai jėgai naudojamas helis, turėtų padaryti keliones oru ne tik daug saugesnes, bet ir švaresnes bei tvaresnes.
„New Scientist“ žurnalistas Alexas Wilkinsas apsilankė bendrovė mokslinių tyrimų bei mokymų centre, kad praktiškai išbandytų skrydį dirižabliu.
Ar tai tikrai galėtų būti tvarių kelionių ateitis?
Dirižablių pradžia
Iš tiesų dirižabliai būna net kelių rūšių. Bene garsiausi (ir dažniausi) – vadinamieji „cepelinai“: standžiojo korpuso dirižablių tipas, pavadintas vokiečių išradėjo grafo Ferdinando von Zeppelino, kuris XX a. pradžioje pirmasis pradėjo kurti standžiojo korpuso dirižablius, vardu.
F.v.Zeppelino idėjos pirmą kartą buvo suformuluotos 1874 m., o išsamiai išplėtotos 1893 m. Vokietijoje jos buvo užpatentuotos 1895 m., o Jungtinėse Amerikos Valstijose – 1899 m.
Po išskirtinės Zeppelino konstrukcijos sėkmės žodis „cepelinas“ buvo pradėtas plačiai vartoti apibūdinant visus standžiojo korpuso dirižablius.
Komerciniai skrydžiai cepelinais prasidėjo 1910 m. – tai pradėjo kompanija „Deutsche Luftschiffahrts-AG“ arba DELAG (beje, pirmoji pasaulyje oro linijų bendrovė, teikusi komercines paslaugas).
Iki 1914 m. vidurio kompanija atliko daugiau nei 1500 skrydžių ir pervežė daugiau nei 10 000 keleivių. Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos kariuomenė plačiai naudojo cepelinus kaip bombonešius ir žvalgybos priemones – ir per bombardavimus Didžiojoje Britanijoje dėl to žuvo daugiau kaip 500 žmonių.
1918 m. Vokietijai pralaimėjus, dirižablių verslas laikinai sulėtėjo. Nors 1919 m. DELAG įsteigė reguliarius kasdienius skrydžius tarp Berlyno, Miuncheno ir Frydrichshafeno, pagal Versalio sutartį Vokietijai be visko kitko buvo uždrausta ir statyti didelius dirižablius, tad šiai paslaugai sukurti dirižabliai turėjo būti atiduoti.
Buvo padaryta išimtis, leidusi pastatyti vieną dirižablį Jungtinių Valstijų kariniam jūrų laivynui – ir tai išgelbėjo bendrovę nuo išnykimo.
1926 m. dirižablių statybos apribojimai buvo panaikinti, ir padedant visuomenei buvo pradėti „LZ 127 Graf Zeppelin“ statybos darbai. Tai atgaivino bendrovės sėkmę, ir 1930 m. dirižabliai „Graf Zeppelin“ o taip pat didesnis „LZ 129 Hindenburg“ reguliariai vykdė transatlantinius skrydžius iš Vokietijos į Šiaurės Ameriką ir Braziliją.
Beje, iš pradžių „Empire State Building“ Art deco stiliaus bokštas buvo suprojektuotas būtent kaip dirižablių švartavimosi vieta – tačiau paaiškėjo, kad dėl stipraus vėjo to padaryti neįmanoma, ir šio plano buvo atsisakyta.
1937 m. įvykusi „Hindenburg“ katastrofa, o taip pat politinės ir ekonominės problemos paspartino cepelinų veiklos pabaigą – tačiau negalima sakyti, kad visiškai ištrynė iš technologijų progreso.
Dirižabliai Lietuvoje
Kaip rašoma svetainėje plienosparnai.lt, dirižabliai yra viešėję ir Lietuvoje. 1915 m. vokiečių kariuomenei užėmus Kauną, čia buvo nuspręsta įkurti cepelinų bazę.
Pirmasis Kaune įsikūrė vokiškas cepelinas „LZ 86“, iš Konigsbergo bazės atskridęs 1916 m. vasario 18 d. Atvykstant į Kauną cepelino vadas buvo kapitonas Erichas Linnarzas, gimęs 1897 m. liepos 24 d. ir pagarsėjęs kaip pirmasis bombardavęs Londoną.
Pirmojo Lietuvoje besilankiusio dirižablio ilgis buvo 178,5 m, tūris – 35 800 kubinių metrų, variklio galingumas – 930 AJ, maksimalus greitis – 26,2 m/sek. Dar iki persikėlimo į Kauną cepelinas jis jau du kartus buvo skridęs per Lietuvos teritoriją bombarduoti Daugpilį (Latvija).
Vėliau čia lankėsi ir daugiau vokiečių cepelinų – „SL VII““ ir „LZ98“, o 1917 m. į Kauną buvo atskridęs ir vienas iš vėlesnės statybos didelių ir galingų dirižablių, vadinamųjų „oro kreiserių“ – „LZ 120“. 55 200 kubinių metrų orlaivis, su 1440 AJ varikliu buvo skirtas jūrų laivynui.
Paskutinis Lietuvoje besilankęs karinis dirižablis buvo taip pat Vokietijos jūrų laivynui priklausęs „oro kreiseris“ „L 30“. Kaip rašo plienosparnai.lt, nėra tiksliai žinoma, kada jis atskrido į Kauną, tačiau iš čia į Seerappeną išvyko 1917 m. spalio 28 d.
Dirižablis Lietuvoje lankėsi ir 2012 metais – tąkart virš Vilniaus praskrido „Greenpeace“ priklausantis orlaivis, kuriuo buvo agituojama prieš atominę elektrinę.
Vienokie ar kitokie dirižablių kūrimo bandymai visame pasaulyje vyksta iki šiol, o kad po tiek kūrybinių bei finansinių nesėkmių ši idėja technologijų kūrėjų ir investuotojų galvose vis dar nepaliaujamai iškyla, signalizuoja, kad galbūt dirižabliai dar sugrįš – galbūt ne tokie milžiniški ir dažnai sutinkami, kokiais buvo tapę tarpukariu, bet kaip moderni, šiuolaikinėmis technologijomis ir žiniomis praturtinta oro transporto priemonė.
Parengta pagal „New Scientist“, plienosparnai.lt ir kitų šaltinių informaciją.
