Kodėl rusai nesugeba sunaikinti nė vieno HIMARS ir M270: Ukraina kai ką padarė ()
Šių raketų sistemų sėkmę užtikrina ne tik išskirtinės charakteristikos, bet ir sumanus ukrainiečių privalumų bei okupantų trūkumų panaudojimas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Karališkasis gynybos tyrimų institutas (RUSI) savo tinklaraštyje nusprendė išanalizuoti veiksnius, lemiančius ilgalaikę Ukrainos ginkluotųjų pajėgų žinioje esančių raketų sistemų M142 HIMARS ir M270 sėkmę.
Šių kompleksų atsiradimas formuojant Ukrainos kariuomenę tapo įvykiu, „pakeitusiu žaidimo taisykles“. Mat dėl sistemingų smūgių logistikos objektams Rusijos kariuomenė buvo priversta bent jau sumažinti „ugnies galią“, kaip pagrindinio puolimo elemento, intensyvumą 2022 metų vasarą. Tačiau, kita vertus, sėkmę bet kurioje istorijoje lemia aibė veiksnių, kurie „nepasiduoda efektyviai centralizuotai kontrolei“, ir tai nėra tik „stebuklingo ginklo“ atsiradimas.
Štai kodėl RUSI savo tinklaraštyje užduoda tokį klausimą. Viena vertus, iš tiesų, M142 HIMARS ir M270 sistemos turi dvi išskirtines charakteristikas, kurios nulėmė jų sėkmę ginkluotųjų pajėgų rankose – šaudymo nuotolis iki 84 km ir šaudymo tikslumas, dėl kurio šios sistemos yra praktiškai nepažeidžiamos jokiam „kontrabateriniam ginklui“.
Bet tada prasideda tie patys veiksniai, kurie „nepatinka efektyviai centralizuotai kontrolei“. Ukrainos M270 ir HIMARS užduotį ypač supaprastina tai, kad Rusijos kariuomenė naudoja „kietą logistikos struktūrą“, kuri visų pirma remiasi geležinkelių infrastruktūra (ar kitu transportu, kurio maršrutas yra nuspėjamas). Tuo pačiu metu okupantai iš esmės negali sukurti savo logistikos nepasikliovę geležinkelių tinklu. O tai kartu reiškia tam tikrą ukrainiečių reaktyvinės artilerijos taikinių „nuspėjamumą“.
Savo ruožtu, kaip toliau galime kelti klausimą, tikslų „nuspėjamumas“ dar labiau teigiamai veikia kitą veiksnį – duomenų apdorojimo greitį nustatant taikinius. Niuansas tas, kad šiuo klausimu padeda JAV kariuomenės daliniai Europoje, o norint užmegzti greitą apsikeitimą duomenimis, reikia sugebėti greitai apdoroti šiuos duomenis. Ypač tokiomis sąlygomis, kad dalis informacijos gaunama iš laikinai užimtų teritorijų naudojant socialinius tinklus ar kitas technologijas.
Ne mažiau svarbus veiksnys, yra tai, kad per beveik metus trunkantį karą okupantai nesugebėjo sukurti būdų, kaip atremti HIMARS ir M270. Taigi Rusijos armijai pavyko sukurti „žvalgybinio smūgio grandinę“, naudojant priešraketinės gynybos sistemą „Iskander“ arba „Tornado-S“ sistemas su valdomomis raketomis. Tačiau ši „grandinė“ vis tiek gali veikti tik ant nejudančių objektų, o ne su judančiais taikiniais, kurie gali naudoti plačią fronto kelių sistemą.
Teoriškai okupantai savo taktiniais lėktuvais galėtų „medžioti“ raketų sistemas. Tačiau praktiškai tai neįmanoma, nes Rusijos pilotai nerizikuoja kirsti fronto liniją, saugodamiesi, kad bus numušti. Ir būtent taip yra, kai įveikia kitas veiksnys – Ukrainos oro gynybos tankis.
Iš viso to seka tokia išvada – raketų sistemų M142 HIMARS ir M270 sėkmę ginkluotosiose pajėgose užtikrina ne tik išskirtinės savybės, bet ir sumanus ukrainiečių privalumų bei okupantų silpnybių panaudojimas.
