Kodėl „Wagner“ puolimas pralaužia frontą: Ukrainos karininkas atskleidė ypatingą taktiką (2)
Apie reguliariųjų rusų pajėgų žengimą į priekį frontuose girdėti ne tiek daug, tačiau matome pranešimų apie „Wagner“ samdinių pasiekimus. Nors tiesa, kad tai pasiekta dėl neteisminių egzekucijų ir neracionalių nuostolių, situacija yra šiek tiek sudėtingesnė.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ukrainos kariuomenės karininkas, šiuo metu esantis rezerve, savo „Twiter“ paskyroje tyrinėja Rusijos taktikas rytų Ukrainoje. Šįkart jis kalba apie „Wagner“ samdinių grupės puolimų taktikas.
Viena didžiausių grėsmių, kurias kelia „Wagner“, yra ta, kad jie turi daug daugiau laisvės puolimuose nei reguliariosios pajėgos, kurių karininkai privalo laikytis karinių nuostatų apibrėžtų taisyklių, paremtų sovietine karine doktrina. Pažvelkime į „Wagner“ taktiką atidžiau.
Įsivaizduokime situaciją, kai ukrainiečių būriui, galbūt 9 žmonių, pavesta apsaugoti tranšėjų liniją – tai gana dažnas atvejis šiame kare.
Prieš puolimą priešas išsiunčia droną, kad surinktų žvalgybinę informaciją apie gynėjus – žmonių skaičių, jų ginkluotę, tranšėjų ir griovių išsidėstymą. Remdamiesi šia informacija, „Wagner“ samdiniai pakoreguodavo šturmo grupių skaičių, kad turėtų kiekybinį pranašumą.
Nustačius taikinius, priešo artilerija arba minosvaidžiai apšaudo tranšėjas, kartais kelias dienas slopindami gynėjų galimybę kovoti arba stebėti. Šios ugnies dengiamos šturmo grupės be didesnio pasipriešinimo pradeda judėti arčiau tranšėjų.
„Wagner“ smogikai paprastai suskirstomi į nedideles šturmo komandas, kurias sudaro 3-4 žmonės. Pirmajai komandai paprastai vadovauja „žvalgas“, kuriam pavedama stebėti ir aptikti priekyje esančias užminuotas teritorijas. Po jo eina du eiliniai šauliai ir kulkosvaidininkas.
Tuo pat metu juos paprastai dengia ir „palaikymo“ komanda, ginkluota arba minosvaidžiais, arba automatiniais granatsvaidžiais, pavyzdžiui, AGS-17 arba AGS-30. Atsižvelgiant į tai, kad ne kiekviena puolamoji grupė turi tokį būrį, vietoj jų gali būti keli RPG-7 ginkluoti kariai.
Pasibaigus artilerijos ugniai, kol gynėjai dar nespėjo imtis kokių nors priemonių, AGS arba RPG ir kulkosvaidžiu ginkluota palaikymo grupė pradeda slopinamąją ugnį, todėl šturmo grupės gali priartėti dar arčiau griovių. Jos paprastai stengiasi įsitraukti ir apeiti gynėjus.
Pakankamai priartėjus prie tranšėjų, priešas rankinėmis granatomis padaro žalos ir tada puola tranšėjas.
Pabrėžiama, kad tai apibendrinimas, nes situacijos gali skirtis, todėl tai vertinkite tik kaip bendrą santrauką.
Ar yra būdų su tuo kovoti? Taip, yra daugybė būdų, kaip pasipriešinti tokiems puolimams su minimaliais nuostoliais, tačiau pradžiai reikėtų sutelkti dėmesį į tai, kokių klaidų reikėtų vengti.
Dažniausiai karininkų minimos problemos, kurios trukdo daliniams veiksmingai ginti pozicijas:
- Kai kuriems daliniams neleidžiama patiems nustatyti ginkluotės pagal savo poreikius. Jų ištekliai ribojami remiantis reglamentais, dokumentais ir biurokratija, o ne taktiniais poreikiais. Poreikis neveikia iš apačios į viršų – dažniausiai iš viršaus į apačią.
- Nepakankama laisvė pasirinkti gynybines pozicijas. Pozicijas parenka pareigūnai, esantys nutolusioje vadavietėje, o ne padalinyje, esančiame vietoje. Pareigūnai gali vengti ginčyti absurdiškus vadavietės vado įsakymus, bijodami pasekmių, todėl trūksta iniciatyvos.
- Kai kurie vyresnieji karininkai nuotoliniu būdu mikromanipuliuoja ir kišasi į procesus būrio, kuopos ir bataliono lygmeniu, dažnai gerokai pablogindami padėtį.
- Nemobilūs daliniai, turintys ribotą ginkluotę, pririšti prie konkrečių pozicijų, neturintys galimybės manevruoti ir mažai veiksmų laisvės, yra daug lengvesni taikiniai „Wagner“ patrankų mėsos puolimams, kurie skirti kovoti su tokia sovietinio stiliaus gynyba.
Tose vietovėse, kur šių klaidų buvo išvengta, daliniai puikiai pasirodė. Nors Ukrainos kariuomenė labai patobulėjo, ne visada įmanoma 30 metų sovietinio stiliaus patirtį turintį pulkininką ar generolą per 3 mėnesių kursą paversti NATO tipo vadu.
Kaip rodo Bachmuto patirtis, sistema turi būti ne tiek iš viršaus į apačią, kiek iš apačios į viršų. Iniciatyva turėtų būti skatinama. Centralizuotą sovietinio stiliaus vadovavimą turėtų pakeisti NATO stiliaus vadovybė. Norėdami laimėti, Ukrainos gynėjai turi būti lankstūs ir kuo greičiau prisitaikyti.
