„Mūsų rankose yra kažkas tokio, ko nebuvo 30 metų...“ Skelbiamas Vakarų pasaulio žlugimas ()
Pasaulis nebuvo taikesnis nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pastaraisiais metais padaugėjo smurtinių konfliktų ir jų grėsmė. Tamperės universiteto Taikos tyrimų instituto tyrimų direktorius Marko Lehti sako, kad dėl to galima kaltinti pasenusią taikos sistemą, kuri šiais laikais neveikia. Pasak jo, tradiciniai taikos kūrimo metodai – tarpininkavimas ir prevencija – šiais laikais neveikia.
Taikos protokolas, suvokiamas kaip vakarietiškas, autoritarinių valstybių naratyve veikia prieš save.
„Taika baigėsi. Mūsų rankose yra kažkas tokio, ko nebuvo 30 metų“, - sako Marko Lehti. - „Sugrįžo karai tarp valstybių. Dabar kalbame nebe apie žlugusias ir silpnas valstybes, o apie stiprią valstybę, kuri naudoja jėgą prieš kitą arba laiko kitą valstybę teisiškai sava. Dėl šio pokyčio karo naudojimas tapo labiau teisėta užsienio politikos dalimi. Jei į grėsmes nebus reaguojama, kyla pavojus, kad leistinų priemonių norma pasikeis. Tai prisideda prie konfliktų plitimo rizikos.“
Vis dėlto straipsnyje nesakoma, kad pasaulis ritasi į naują šaltąjį karą su aiškiais dviem blokais ir visais konfliktais, susijusiais su tais pačiais klausimais. Šį kartą pasidalijimai yra sudėtingesni, o konfliktų priežastys – labiau regioninės.
Remiantis šių metų pradžioje paskelbta JT ataskaita, smurtinių konfliktų skaičius yra didžiausias nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tuo pat metu pasaulio lyderių kalbose kartojami nuogąstavimai dėl trečiojo pasaulinio karo.
Be Rusijos agresyvaus karo ir Izraelio karo Gazos ruože, pastarojo meto kalbose dominavo grasinimai. Venesuela grasino įsiveržti į kaimyninę Gajaną, Kosovo ir Serbijos siena verda, Kinija grasina Taivanui, o Šiaurės Korėja paskelbė, kad Korėjos kariaus. Be to, šį rudenį padėtis Kalnų Karabache tapo daug įtemptesnė.
Anot dokumento, priežasties galima ieškoti taikos siekimo ir palaikymo priemonėse, kurios šiame pasaulyje nebeįkandamos. Nuo tūkstantmečio pradžios konfliktai dažniausiai nurimo, o aiškaus sprendimo nėra. Taip atsitiko, pavyzdžiui, Sirijoje.
Po Šaltojo karo ir XX a. pradžioje dauguma konfliktų buvo įvairūs pilietiniai karai. Nacionaliniai sprendimai buvo veiksmingi, tačiau vidaus konfliktų internacionalizavimas atėmė galimybę tarpininkauti, sako Lehti. Priemonės, sukurtos tarpininkauti pilietiniams karams, nebeveikia karams tarp valstybių.
Taikos stiprinimo problema yra ta, kad jis buvo labai orientuotas į Vakarus. JT ataskaitoje taikos stiprinimo priemonių spektrą vadina iš dalies pusiau kolonijiniu. Todėl ją lengva panaudoti naratyvu paremtai įtakai daryti. Pavyzdžiui, kai Rusija kuria karo prieš liberalius Vakarus naratyvą, tai atsiliepia pasaulio Pietums.
Pastaraisiais metais taikos kūrimą bandoma reformuoti, kad jis būtų labiau orientuotas į vietos lygmenį ir pilietinė visuomenė dalyvautų jame.
„Tačiau šis priemonių spektro pokytis nepakeitė fakto, kad Vakarų ir Europos Sąjungos, kaip taikdarių, vaidmuo visur prarado didžiąją dalį savo teisėtumo, o Vakaruose net nebuvo pripažintas“, - teigia Lethi. - „Tuo pat metu didelės autoritarinės valstybės, tokios kaip Kinija, Rusija, Iranas ir Saudo Arabija, metė iššūkį Vakarų lyderystei ir pristatė kitokį modelį, dėl kurio visiškai žlugo Vakarų teisėtumas.“
Dokumente teigiama, kad autoritarinių valstybių taikos vizija nėra labiau orientuota į vietines sąlygas nei pirminis Vakarų modelis. Ji grindžiama valstybės vaidmeniu, kontrole ir saugumu. Joje labiau siekiama ne įsiklausyti, o nutildyti daugybę balsų.
