„Miestų karas“. Irakas negailestingai sudaužė Irano miestus. Ar Ukrainoje vyksta tas pats? ()
Civilių gyventojų naikinimo tolimais smūgiais strategija atsirado dar 1921 m., tačiau be pačios strategijos būtina prisiminti ir priemonių, reikalingų jai įgyvendinti, skaičių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Bet kuriame kare gana logiška ir net tikslinga bandyti ieškoti analogijų su ankstesniais, ir nors joks karas visomis detalėmis nepanašus į kitą, pats karas niekada nesikeičia.
Ir atsižvelgiant į nuolatinius Rusijos Federacijos išpuolius prieš Ukrainos miestus, gana daug minimas vadinamasis „Miestų karas“ Irano ir Irako karo metu 1980-1988 m.
Tuo pačiu metu „Miestų karas“ prasidėjo ne iš karto, o tik 1984 m. vasarį (nors pirmieji balistinių raketų R-17 „Scud“ paleidimai virš Irano miestų įvyko 1982 m.), tačiau būtent tada karas ant žemės galiausiai atsidūrė aklavietėje, ir iškart po smūgio Irakas pasiūlė pasirašyti paliaubas.
1984 m. vasario 4 d. Irako oro pajėgos pradėjo 15 dienų trukusią operaciją atakuodaos 11 Irano pasienio miestų, daugiausia oro, bet ir balistinių raketų paleidimu. Atsakydamas Iranas, bet su daug mažesnėmis pajėgomis, atakavo Irako miestus.
Kovo mėnesį Irakas ir toliau naudojo orlaivius, įskaitant sovietų Tu-22, smogti Irano miestams, ypač Teheranui, tačiau šią praktiką nutraukė praradęs kai kuriuos bombonešius. O vėliau jis pradėjo aktyviai naudoti MiG-25, kuris buvo ginkluotas keturiomis FAB-500 bombomis, kurios dėl didelio skrydžio greičio ir aukščio galėjo nebaudžiamai bombarduoti Irano miestus, įskaitant Teheraną. Tuo pat metu Irakas taip pat naudojo balistines raketas.
Pagrindinis smūgių tikslas buvo maksimalių nuostolių padarymas civiliams gyventojams. Ir gana dažnai išskiriamos kelios atskiros Irako kampanijos. Be jau paminėtos 1984 m. vasario mėn., įvyko dar 3 bombardavimai:
- 1985 m. kovo-balandžio mėn. – atsakas į neveiksmingą Irano sausumos puolimą operacijos „Badr“ metu;
- 1987 m. sausio-balandžio mėn. – atsakas į operaciją „Karbala-5“, Irano pajėgoms žengiant į priekį Basros srityje;
- 1988 m. sausio-vasario mėn., kai buvo visiškai pasibaigęs puolimo potencialas.
Kiekviena tokia Irako kampanija išprovokavo panašius Irano veiksmus, o „Miestų karo“ pabaiga laikoma 1988 m. balandžio 20 d., nes išseko abiejų pusių raketų atsargos. Po to Irakas sugebėjo surengti keletą sėkmingų puolimo operacijų vietoje ir priversti Iraną išvesti savo karius iš Irako Kurdistano, o rugpjūtį buvo sudarytos paliaubos.
Tuo pat metu miestų bombardavimas iš abiejų pusių vargu ar turėjo didžiulės įtakos karo veiksmams, o „tanlaivių karas“, pakirtęs abiejų šalių ekonomiką bei Irano izoliaciją tarptautinėje arenoje, turėjo daug didesnį poveikį.
Panašiu „miestų karu“ visai galima pavadinti tiek Trečiojo Reicho puolimus prieš Didžiosios Britanijos miestus, tiek sąjungininkų atsaką į Vokietijos miestus strateginiu bombardavimu. Ir visa tai remiasi italų generolo Giulio Due 1921 m. teoriniu darbu „Pranašumas ore“, pagal kurį nuotolinis civilinės infrastruktūros sunaikinimas demoralizuoja priešą, kenkia užnugariui ir priveda prie jo pralaimėjimo, ypač slopinant gyventojų skaičių.
Būtent šiuo požiūriu 1940 metais hitlerinė Vokietija pradėjo Didžiosios Britanijos bombardavimo operaciją, kuri į istoriją įėjo Blitz vardu. Ji truko nuo 1940 metų rugsėjo iki 1941 metų balandžio, per kurią buvo numesta apie 40 600 tonų bombų.
Reaguodami į tai, po dvejų metų sąjungininkai pradėjo tikrai strateginę bombardavimo kampaniją prieš Vokietiją, ir jie tikrai padarė didelę įtaką karo eigai. Iš viso 1943–1945 metais ant Vokietijos buvo numesta 1 496 372 tonos bombų, tai yra beveik 37 kartus daugiau.
Jei tai „išverstume“ į sparnuotųjų raketų galvutes, kurias Rusijos Federacija naudoja daugiausiai, tai pagal analogiją su vokiečių smūgiais tai bus 101 500 sparnuotųjų raketų su 400 kg kovine galvute, o sąjungininkų atveju – 3,7 mln. raketų. Žinoma, kyla klausimas dėl bombardavimo su laisvai krintančiomis bombomis ir sparnuotosiomis raketomis tikslumo, bet vis tiek skaičiai yra daugiau nei iliustruojantys bet kokiu realistišku santykiu.
Pagrindinė problema lyginant „miestų karą“ yra ta, kad nei Irano ir Irako „miestų karas“, nei Antrojo pasaulinio karo patirtis nekoreliuoja su dabartinėmis Ukrainos realijomis dėl galimybių asimetrijos. Nes tolimųjų ginklų Ukrainos kariuomenės dispozicijoje nėra.
Tačiau jų atsiranda po truputį, ir tik tai padarys karą daug artimesnį Rusijos Federacijos piliečiams, ir tai gali būti vienas iš daugelio būdų, kaip pasiekti pergalę.
