Kiek kabelių reikia pažeisti, kad rimtai nukentėtų interneto ryšys? Ir kur garantija, kad tokiu atveju išliks globalus internetas?

Rašau šias eilutes, nežinodama, ar galėsiu persiųsti tekstą redakcijai dėl globalaus interneto sutrikimo. Kiek tai, kas vyksta, yra rimta? Kiek atspari dabartinė skiatmeninė civilizacija? Ir ar teisūs biržų spekliuntai, dabar parduodantys technologijų kompanijų akcijas ir superkantys auksą ir bitkoiną?

Antradienį, antroje dienos pusėje nutiko Facebook Messenger. Įeiti į patį socialinį tinklą irgi nepavyko. Po 20 minučių pasirodė pirmieji pranešimai apie globalius Meta kompanijos sutrikimus: nebeatsidarė Facebook ir Instagram. Paskui pranešimai ėmė birti kaip iš prairusio maišo: neveikia YouTube, stringa 𝕏 tinklas (buvęs Twitter), WhatsApp programėlė, elektroninis Google paštas… Vienu metu strigo arba visai neveikė praktiškai visos skaitmeninio bendravimo tarnybos, išskyrus Telegram.

Tiksli priežastis dar nenustatyta (Rusijoje iš pradžių netgi nusprendė, kad čia Roskomnadzoro rankų darbas), tačiau globalus interneto tiekėjas iš Hong Kongo HGC Global Communications Limited pranešė, kad problemos kilo dėl to, kad hučiai perpjovė keturis iš 15 Raudonosios jūros dugne nutiestų magistralinių interneto kabelių, aprūpinusių 25％ pasaulinio interneto srauto.

Dabar sutrikimai pamažu šalinami — tiekėjai interneto srautą nukreipia aplenkdami pažeistus kabelius, tačiau akivaizdu, kad tai labiau apkraus veikiančius tinklus, dėl ko didėja jų sugedimo tikimybė.

Yra ir dar viena priežastis: HGC praneša, kad srautą, einantį per Hongkongą (o tai vienas iš stambiausių pasaulinio interneto srauto mazgų), į JAV ir per Kiniją į Europą, šiauriniu keliu. Daugelis šiaurinių kabelių nutiesti per Rusijos teritoriją, ir jautriai informacijai ėjimas per tokias šalis kaip Kinija ir RF, gali kelti problemas.

Sutrikimo pradžia sutapo su Amerikos fondų biržos darbo pradžia ir nieko keisto, kad ji nedelsdama ėmė kristi.

Pastaruoju metu JAV fondų indeksus aukštyn tempė „nuostabiojo septynetuko“ kompanijos, tarp kurių IT pramonės monstrai — Apple, Microsoft, Alphabet (Google), Amazon, NVIDIA, Tesla ir Meta. O paskutinį mėnesį — tik dvi iš jų: pažangiausius lustus gaminanti NVIDIA, ir Meta, kurią dėl efektyvaus reklamos modelio rinkoje ne šiaip vadina „pinigų fabriku“. Interneto ryšio sutrikimai iš Marko Zuckerbergo kompanijos atėmė milijonus — ir ne tik jos, bet ir visų nukentėjusių, išskyrus Pavelo Durovo.

Tačiau jeigu fondų birža nori kristi (arba augti), ji moka ignoruoti netgi labai blogas (ir labai geras) naujienas. Daugybė analitikų jau seniai perspėjo, kad rinka perkaitusi. Tačiau S＆P indeksas atkakliai ropštėsi aukštyn, perrašydamas istorinius maksimumus. Indeksas užsidarė augdamas 16 iš 18 paskutinių savaičių, ko nenutiko nuo 1971 metų — irgi savotiškas rekordas. Priežastis — viena po kitos technologijų kompanijų skelbiamas akcijų išpirkimas ir reguliarus short sqeeze (masinis trumpalaikio vertybinių popierių skolinimo pozicijų pardavimo). Pernai rekordinius pelnus uždirbusios kompanijos dar praėjusį rudenį baiminosi, kad vėstant ekonomikai, pelnai ims mažėti. Tačiau nepaisydama rekordinių per pastaruosius dešimtmečius paskolų normų, ekonomika užsispyrusi auga, kaip ir vartotojų pajamos, atitinkamai auga ir kompanijų pajamos. Daugiau pinigų — daugiau galimybių iš rinkos išpirkti savo akcijas. Daugiau išpirkimų — akcijų kaina auga. Veikia paklausos ir pasiūlos dėsnis: mažiau akcijų laisvoje apyvartoje — jų kaina aukštesnė. Spekuliantai, statę ant akcijų kainų kritimo, dėl fundamentalių parametrų, privalo iš brokerių pasiskolintas akcijas išpirkti — akcijų kaina auga dar labiau.

Suprantama, toks beprotiškas kilimas privalo kada nors baigtis. Kaip sako biržos žaidėjai, medžiai iki dangaus neauga. Klausimas — ar tas laikas atėjo, ar hučių ataka fondų biržai taps tik nemaloniu momentu?

Tai priklauso nuo to, kaip greitai ir efektyviai šią problemą pavyks išspręsti, o svarbiausia — kiek interneto srautas išliks, praradus magistralinius kabelius. Pažiūrėjus į jų pasiskirstymo žemėlapį, matome, kad per Raudonąją jūrą eina trumpiausias kelias nuo Azijos mazgų į žemyninę Europą (didžia dalimi jie patenką į ją per Prancūziją). Amerikos kontinentui ir Britanijai šis kelias nesvarbus: jie yra yra kaip tik pusiaukelėje tarp Europos ir Azijos.

Tad, jautriausi Europos ir Azijos ryšiai. Europos ir JAV, kaip ir Azijos su JAV, ryšiai nenukenčia.

Atsižvelgiant į tai, kad Azijos rinka daugiausiai naudojasi nuosavais socialiniais tinklais, internetine prekyba ir pranšimų programėlėmis, darytina išvada, kad didžiausi technologijų gigantų nuostoliai yra Europos rinkoje, kuri yra antra didžiausia po Amerikos. O du trečdalius pasaulinės rinkimų rinkos priklauso dviems kompanijoms: Alphabet (Google) ir Meta. Tačiau rašant šį tekstą, jos nebuvo kritimo lyderės: pavyzdžiui, Tesla krito gerokai daugiau.

Bet čia pereiname prie antro klausimo: kiek vakarykštis sutrikimas bus rimtas, trumpas, ir, svarbiausia, ar nepasikartos, ar nepablogės interneto ryšiai pasauliniu mastu?

Kabelių remontas, kaip anksčiau pranešė jų savininkai, gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių — ir kol kas savaitės atrodo įtikimiau, nes remonto laivams irgi gresia hučių raketos. Negana to — kas garantuos, kad hučiai kabelių nebekapos? O jeigu nenustos, tai kiek kabelių reikia pažeisti, kad rimtai nukentėtų interneto ryšys? Dar daugiau — kur garantija, kad globalus internetas tokiu atveju išliks?

Tai rimti klausimai, ir atsakymo į juos kol kas nėra. Kaip nėra ir spėlionių, kaip greitai galima rasti alternatyvą kabeliams Raudonojoje jūroje. Sausumos kelias iš Azijos į Europą, kaip jau minėta, nėra išeitis — be to, jame gerokai mažiau kabelių. Elono Musko Starlink galios nepakanka — palydovus jam dar reikia kelti ir kelti. Be to, jie taip pat apriboti: palydovai skrieja gan žemoje orbitoje ir per didelis jų skaičius gali tapti kliūtimi kitų kosminių aparatų skrydžiams.

Idealus sprendimas būtų hučių problemos sprendimas. Tačiau ši užduotis, dabartiniu metu atrodo neišsprendžiama: hučiai — tai ne HAMAS, uždarytas Gazoje su milijonu gyventojų, hučių yra apie 200 tūkstančių, jie kontroliuoja didelę Jemeno dalį, taip pat ir sostinę. Karinė operacija prieš juos taptų įsiveržimo į Afganistaną lygio – jei ne didesnio – košmaru, ir vargu ar būtų sėkminga. O ir nesiims dabar NATO šalys tokios operacijos — pirma Ukrainoje susitvarkyti reikėtų.

 

Vienintelis variantas — jei prieš hučius stotų ne tik NATO.

Į hučius seniai skersakiuoja Saudo Arabija — šie ne kartą raketomis apšaudė jos naftos gręžinius. Štai, jei apsijungtų ne tik NATO, bet ir saudai su draugiškų šalių koalicija, o dar jei Pietų Azijos regiono šalys prisijungtų… Tačiau šiuo metu tokia koalicija atrodo iš fantastikos srities. Tiesa, kol internetas nesulūžo.

Tačiau technologijų kompanijoms galbūt ir be tokios katastrofos atėjo pasninko dienos. Ir ne tik jiems: pastarosiomis dienomis ėmė ėmė staigiai augti auksas ir bitkoinas. Vakar jie netgi atnaujino savo istorinius maksimumus.

Auksas seniai yra sunkių laikų pranašas: jis dažniausiai auga investuotojams nujaučiant sunkius laikus. Beje, paties griuvimo metu auksas įprastai brangsta, o paskui su visa rinka krenta. Bitkoino, nors ir mėgstama jį vadinti „skaitmeniniu auksu“, ši priklausomybė kol kas ne tokia ryški: o ir dabartinis jo pakilmas labiau aiškintinas nesenu ETF suteiktu leidimu ir būsimu halvingu (bitkoino kasimo sudėtingumo padvigubinimas). Tačiau nerimą kelia tuo pat metu auganti steiblkoinų paklausa, kurių kaina nekinta ir kurie veikia kaip skaitmeniniai pinigų pakaitalai. Taip steiblkoino USDT kapitalizacija pasiekė 100 mlrd. dolerių rekordą, nes dėl padidėjusios kriptovaliutos paklausos išleidžiamos naujos doleriu užtikrintos monetos. O tai jau liudija, kad investuotojai ieško „tykaus uosto“, be to — nesusieto su tradiciniais aktyvais. Ar jie teisūs? Manau, atsakymas paaiškės per artimiausias savaites.

republic.ru