Svarbiausi dalykai, lemiantys ralio ekipažo greitį, vyksta piloto galvoje. Todėl jei tikėtume etnologų įžvalgomis apie skirtinguose Lietuvos regionuose gyvenančių žmonių charakterių ypatumus, žemaičiai turėtų dominuoti visose automobilių sporto disciplinose: labiausiai užsispyrę, atkaklūs ir kantrūs būtent žemaičiai. „Rally Žemaitija“ organizatoriai pasirausė pastarojo meto lenktynių rezultatų protokoluose ir pabandė šią teoriją patikrinti.

Pradėkim nuo tauragiškio Roko Baciuškos. Jis vienintelis profesionalus lenktynininkas, turintis ne  tik solidžią kartingo trofėjų kolekciją, bet ir Europos ralio kroso čempionato auksą bei du FIA ralio reido pasaulio čempiono titulus. Birželio pradžioje Argentinoje vykstančiame „Desafio Ruta 40“ ralyje – priešpaskutiniame šių metų pasaulio čempionato etape – Rokas startavo naujoje „Challenger“ kategorijoje ir čia sugebėjo padaryti tai, kuo pasigirti gali vos kelios automobilių sporto pasaulio legendos: iškovoti „hatricką“ – triskart paeiliui tapti čempionu.

Šiek tiek kuklesniais pasiekimais – „viso labo“ trečioji vieta Europos ralio kroso čempionate – gali pasigirti keletu metų vyresnis tauragiškis Kasparas Navickas. Tačiau anuomet atsidūręs dėmesio centre Kasparas neabejotinai davė įžiebė ambicijų būti greitesniam kibirkštį Rokui. Šiame kontekste būtina paminėti fantastiškai greitą žemaitį Arvydą Vaišę. Jis buvo bene pirmasis atvėręs langą į Europos automobilių kroso trasas ir dar 1997-aisias Senojo žemyno pirmenybėse sugebėjęs iškovoti ketvirtąją vietą. 2007-aisiais Europos ralio kroso čempionato galutinėje rikiuotėje trečią vietą užėmė plungiškis Martynas Padgurskis iš klubo „Ketore tekene“.

Bet grįžkime į dabartį. „Rally Žemaitija“ trasos kasmet vingiuoja pro Kražius, prie kurių prisiglaudusiose Kletiškėse užaugo Laisvydas Kancius. Pernai jis tapo FIA pasaulio ralio reido keturračių įskaitos čempionu. Ir jei manote, kad tai sutapimas, galvokite iš naujo.

Automobilių sporto profesoriumi tituluojamas Jonas Dereškevičius, paprašytas „inventorizuoti“ savo auklėtinius pagal etnines grupes, patvirtino, kad „žemaitiškas būdas“ iš tiesų nepaprastai svarbus ralio pasaulyje, tačiau tokias savybes – atkaklumą ir kantrybę siekiant tikslo – turėjo visi jo sutikti pilotai.

„Labai ambicingų bei solidžių pergalių pasiekusių lenktynininkų turėjo ir tebeturi tiek Žemaitija, tiek Aukštaitija, tiek Suvalkija. Turbūt esminis momentas – ar aplinkoje, kurioje auga gabus jaunimas, yra autosporto viruso „užkrato“, ir ar lenktyniauti pradėję vaikinukai iš tiesų nori būti greitesni už varžovus. Tačiau net esant šioms sąlygoms svarbu daugybė kitų dalykų. Tarkim greta Plungės ir Vilkyčių yra puikios automobilių kroso bei ralio kroso trasos. Dzūkija nieko panašaus neturi, todėl tikimybė, kad čia atsiskleis naujas lenktynių talentas gerokai mažesnė“, – samprotauja J. Dereškevičius.

Dar vienas dalykas, susijęs su iš skirtingų regionų kilusiais, bet palikuonių kur nors Vilniuje ar Kaune susilaukusiais tautiečiais. Tarkim Vaidoto Žalos seneliai lig šiol gyvena Molėtų krašte, o Benedikto Vanago tėtis augo Utenos rajone. Bet ar tai leidžia garsiausiems ralio pilotams vadintis tikriniais aukštaičiais? Juk genai tokiais atvejais gali susidėlioti į tokią mozaiką, kurioje dominuotų dzūkiškas atlapaširdiškumas ar suvalkietiškas pragmatiškumas, o ne aukštaitiškas smarkumas. Kad ir kaip būtų, ralio trasose kaskart vis vien reikia ieškoti savyje „žemaičio“.

Komentarai ()