„Adidas“, „Patagonia“, „Veja“, „Kia“, BMW, „Ford“ imasi revoliucijos (3)
Iš vandenyno šiukšlių: neįtikėtina, ką gamina garsūs gamintojai.
© TeiFri (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/illustrations/ai-generated-waste-plastic-waste-8602262/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Laikai, kai tik darbščiųjų rankų būreliuose buvo kuriami darbeliai iš atliekų, jau nugrimzdo praeitin. Šiandien tai yra naujoji praktika ir neišvengiama stambiosios pramonės ateitis. Stilingi bateliai, sportbačiai, apranga, modernios automobilių dalys ir inovatyvūs baldai. Garsūs gamintojai, kaip antai „Adidas“, „Patagonia“, „Veja“, „Kia“, BMW, „Ford“ ir dar begalė kitų, savo produktus gamina iš antrinių žaliavų, įvairiausių vandenyne surinktų atliekų arba senų, pagal paskirtį naudoti netinkamų žvejybos tinklų.
Tokios praktikos imtasi siekiant taupyti gamtos išteklius, sumažinti sparčiai didėjantį plastiko atliekų kiekį. Organizacijos „The Ocean Conservancy“ skaičiavimu, nuo 150 iki 250 milijonų tonų – maždaug tiek plastiko šiukšlių šiandien yra nugulusios pasaulio vandenynuose.
Skaičiuojant vidurkį, išpylus ant žemės daugmaž metro aukščio krūvą, vandens ekosistemose esančios plastiko atliekos užimtų apie 100 kartų didesnį plotą nei, pavyzdžiui, Monako teritorija. Be to, „The Ocean Conservancy“ duomenimis, kasmet jų kiekis padidėja dar apie 11 milijonų tonų.
Drabužiai, avalynė, automobilių dalys – iš butelių bei žvejybos tinklų
|
Kauno technologijos universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto direktorė, prof. dr. Žaneta Stasiškienė pasakoja, kad vandenynuose aptinkama keletas rūšių plastiko atliekų: mikroplastikas, mikrogranulės, mažos detalės ir dideli plastiko gabalai, didelės detalės, buteliai, maisto pakuotės, maišeliai, žvejybos įranga.
Būtent didžiosios detalės, ypač jei jas sudaro nekombinuotas plastikas, tinkamiausios perdirbti. Viena populiariausių atliekų – buteliai ir naudoti žvejybos tinklai.
„Garsios įmonės daro įvairiausius stilingus, kokybiškus produktus. „Patagonia“ teigia savo gamyboje plačiai naudojanti perdirbtą poliesterį iš plastikinių butelių. Ji gamina striukių pamušalus, siuva ir pačias striukes, marškinėlius. „Adidas“ vieni iš pirmųjų pasiskelbė gaminantys batus iš perdirbtų vandenynų plastikų, daugiausia iš sugaudytų ar pagal paskirtį naudoti netinkamų žvejybos tinklų.
Dar įdomi firma „Vivaia“: ji smarkai vystosi, gamina batus iš perdirbtų butelių, kreipia dėmesį ne tik į patį produktą, bet ir į palankesnę aplinkai pakuotę iš perdirbto kartono, kas yra ne mažiau svarbu už patį produktą“, – pavyzdžių pateikia profesorė.
Perdirbtų medžiagų naudojimo srityje sparčiai tobulėja ir prie žiedinės ekonomikos prisideda ir namų apyvokos reikmenų, žaislų, elektronikos, transporto priemonių gamintojai. Pavyzdžiui, vokiečių bendrovė „Frosh“ įvairias ploviklių pakuotes daro tik iš perdirbto plastiko, taip pat gerą vardą užsitarnavusi iš antrinių žaliavų įvairius gėlių vazonus, dėžutes gaminanti firma „Ortex“. O štai „Lego“ skelbia, kad naudoja ir vis daugiau naudos perdirbtą plastiką: iki 2032 m. jų gamyboje apskritai nebeliks naftos pagrindu pagaminto plastiko.
Žiedinė ekonomika – išsigelbėjimas nuo klimato kaitos?
Ypač progresyvūs šioje srityje automobilių gamintojai. Anot Ž. Stasiškienės, transporto priemonių gamyboje jau plačiai naudojamas perdirbtas plastikas, bene daugiausia salono detalėms, kad būtų užtikrintas paviršių atsparumas. Esą ateityje technologijos leis jo pagaminti daugiau.
Štai bendrovės „Kia“, „Audi“, „Škoda“ iš perdirbto plastiko gamina bagažinių įdėklus, mašinų vidaus detales. Pietų Korėjos įmonė bendradarbiauja su vandenynus nuo plastiko siekiančia išvalyti tarptautine organizacija „The Ocean Cleanup“, tad naujajame elektromobilyje „Kia EV3“ galima išvysti pagal pažangiausias technologijas sukurtų daiktų.
Ramiajame vandenyne surinktas šiukšles korėjiečiai paverčia ne tik modelio bagažinės dėklais ar smulkiomis detalėmis, bet ir salono kilimėliais. Taip kenksmingos vandenyno atliekos virsta funkcionaliais, aukštos kokybės elementais.
Antrines žaliavas „Kia“ renkasi priekinių ir galinių durelių apdailai, salono centrinės konsolės elementams, sėdynių audiniams ir apmušalams. BMW, „Renault“, „Volvo“, „Mercedes-Benz“ taip pat gausiai naudoja perdirbtą plastiką įvairiuose modeliuose, norėdami sumažinti savo ekologinį pėdsaką ir populiarinti žiedinę ekonomiką, kas, profesorės Ž. Stasiškienės teigimu, yra labai svarbu siekiant kovoti ne tik su plastiko, bet ir apskritai su atliekų tarša pasaulyje.
„Ford“ iš perdirbto plastiko daro įvairius automobilių dugno dangalus, bagažinių vidaus elementus. O štai pastarojo penkmečio „Renault Megane“ modeliuose maždaug 30 proc. plastiko buvo pagaminta iš perdirbtų medžiagų. Iki 2030-ųjų siekiama 50-ies procentų.
Ar perdirbtas plastikas išties yra palankesnis aplinkai?
Visgi regint gausybę antraščių, kaip gamintojai vienas po kito skelbiasi naudojantys perdirbtą plastiką, kyla klausimas, ar tai išties geresnis sprendimas, ar tik reklaminis triukas. Profesorės Ž. Stasiškienės teigimu, perdirbtas plastikas iš tiesų palankesnis aplinkai, nors turi ir minusų.
Kaip pažymi pašnekovė, žiūrint iš pozityvios pusės, jį gaminant, pirminių medžiagų sąnaudos yra žymiai menkesnės, dėl to daug mažesnė ir anglies dioksido emisija, kuri daro įtaką klimato kaitai. Plastikas, kuris keliautų į sąvartynus, yra perdirbamas, tad dėl antrinio panaudojimo dar labiau sumažėja bendras atliekų kiekis. Vis dėlto yra ir kita medalio pusė.
„Perdirbtas plastikas turi ir neigiamą pusę. Pridėjus perdirbtos medžiagos į pagrindinę masę, visada kyla rizika, kad bus prastesnė galutinės medžiagos kokybė. Perdirbimo metu yra naudojama energija, vanduo, todėl perdirbimas savaime nėra nekaltas procesas, papildomi resursai vis tiek eikvojami. Be to, medžiagos negali būti perdirbamos begalybę kartų, tik iki 7–10 kartų. Be abejo, mikroplastikas taip pat vienas iš minusų, perdirbant jo tikrai šiek tiek išsiskiria į aplinką“, – aiškina aplinkosaugos ekspertė.
Apibendrindama ji pamini, jog perdirbtas plastikas vis tiek yra palankesnis aplinkai. Jo savybės vis dar kinta, kaina vis dar didesnė nei neperdirbto, tačiau atsiranda naujų technologijų, kurios leidžia vis efektyviau šią medžiagą perdirbti, naudoti mažiau išteklių (vandens, energijos) ir vis labiau gerinti jos kokybę. Tad įmonių apsisprendimas kurti produktus būtent iš atliekų rodo ne tik novatoriškumo siekį – tai ir neišvengiamybė klimato kaitos ir žemės taršos kontekste.
