Kad išlaikytų sukibimą, daugelis vertikaliais paviršiais kopinėti gebančių robotų atkartoja gamtos sutvėrimų įgūdžius (pavyzdžiui, sienomis keliauja naudodamiesi lipnių gekono pirštų funkciją atliekančiomis technologijomis). Tačiau Kenterberio universiteto (Naujoji Zelandija) inžinierių sukonstruotas mažytis riedantis robotas vertikaliuoju „alpinizmu“ užsiiminėja naudodamasis viršgarsine neblogai žinomo aerodinamikos dėsnio versija. Ir naudojasi taip sėkmingai, jog laisvai rieda lubomis… jų praktiškai neliesdamas!

Pagal Bernulio dėsnį (angl. k. – „Bernoulli’s principle“), kuo didesnis srovės greitis, tuo mažesnis jos slėgis. Tad smarkiai suslėgto oro srautą paleidus apvalaus „čiuptuvo“ apvadu, jo viduje susiformuotų savotiška vakuuminė terpė, kurią galima išnaudoti prisiurbiant net ir gana toli esančius objektus, prie šių net nesiliečiant.

Šiuo dėsniu grįstos technologijos robotikoje nėra naujiena – tokiais „gebėjimais“ apdovanotos robotizuotos sistemos kilnoja itin trapius ar itin didelio sterilumo reikalaujančius objektus, prie jų nė nesiliesdamos.

Kad lubomis galėtų kopinėti arklio dydžio robotas, tokiems vakuuminiams „čiuptuvams“ prisiurbiamosios galios dar stinga. Vis dėlto Kenterberio universiteto konstruktoriai sukūrė vadinamąją viršgarsinę „Bernulio čiuptuvo“ versiją, kuri pasižymi penkissyk didesne nei įprastai prisiurbiamąja galia. Tokios visiškai pakanka išlaikyti sienomis ar lubomis pakeliauti panūdusio nedidelio roboto svorį. Maža to, tokio roboto nuo sienos neatkrapštys net puskilogramis papildomo svorio.

Šio roboto ratai prie paviršiaus liečiasi, tačiau priekyje ir gale sumontuotus „čiuptuvus“ nuo paviršiaus skiria plonytis, 25 mikrometrų tarpelis, kurį sukuria trigubu garso (trijų machų) greičiu į „čiuptuvo“ apvadą tiekiamo oro srautas. „Čiuplu“ – ką ir bepridursi.

Komentarai (0)