Po 15 metų tyla baigėsi. Pandoros skrynia po kapotu. Slaptoji elektromobilių problema (2)
Šiuo metu vykstanti ekologinė revoliucija nėra be trūkumų. Įsivaizduokite pasaulį po kelių dešimtmečių, kai saulės baterijos, vėjo turbinos ir elektromobiliai masiškai keliauja į metalo laužą. Ar tada, pavyzdžiui, panaudotos baterijos tik terš mūsų aplinką?

© LeeRosario (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/illustrations/car-electric-car-charging-station-6943487/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kasmet milijonai naujų elektromobilių išrieda į pasaulio kelius, ir tai neturėtų mūsų stebinti, nes šiuo metu beveik 20 % visų parduodamų automobilių yra elektriniai. Šis augimas yra labai svarbus mažinant išmetamųjų teršalų kiekį, tačiau jis taip pat kelia didžiulę, dažnai nepastebimą problemą: kas nutinka šioms didžiulėms baterijoms, kai jos susidėvi? Įprastas akumuliatorius sveria apie 450 kilogramų ir automobilyje efektyviai veikia 12–15 metų, o idealiomis sąlygomis – iki 20 metų. Tačiau net 20 metų yra ribotas tarnavimo laikas, ir tai kelia problemą – ką darysime su visomis šiomis panaudotomis baterijomis?
Praktiškai baterijos „neišsikrauna“ taip, kad vienas įkrovimas gali būti paskutinis. Tačiau kiekvienas iškrovimo ir įkrovimo ciklas ją veikia neigiamai. Todėl, kai elektromobilio akumuliatorius nebepakankamai efektyvus, kad galėtų toliau maitinti automobilį, tai nereiškia, kad jis visiškai išsikrovęs. Praktiškai jis siūlo tik 60–80 % pradinės talpos, apribodamas nuvažiuojamą atstumą, pavyzdžiui, nuo 300 kilometrų iki 150 km. Daugeliui to per mažai automobilių reikmėms, tačiau situacija kitokia, kai kalbama apie elektros energijos kaupimą namų ar infrastruktūros tikslais.
Elektromobiliai – tiksinti ekologinė bomba. Tačiau sprendimas paprastas
|
Antro gyvenimo suteikimas baterijoms nebėra tik teorija. Tokios įmonės kaip „Nissan“ jau išbandė tinklo stabilizavimo sistemas, naudodamos panaudotas baterijas, ir nereikia daug tyrimų, kad būtų įrodyta, jog pakartotinis senų baterijų panaudojimas gali gerokai pailginti jų tarnavimo laiką ir sumažinti naujų žaliavų gavybos poveikį aplinkai. Tačiau įgyvendinti šią viziją nėra lengva.
Pagrindinė kliūtis yra prieigos prie duomenų stoka, nes norint saugiai ir efektyviai pakartotinai panaudoti elektromobilio akumuliatorių, reikia žinių. Iš kokių medžiagų jis buvo pagamintas? Kiek įkrovimo ciklų jis turėjo? Ar jis buvo apgadintas avarijos metu? Kokia tiksliai yra jo dabartinė būklė? Teoriškai tai nėra slaptos žinios, tačiau praktiškai automobilių gamintojai dažnai slepia šią informaciją, remdamiesi intelektinės nuosavybės apsauga. Neturint aiškios prieigos prie akumuliatoriaus istorijos, pakartotinis jo naudojimas tampa rizikingas ir potencialiai pavojingas. Sugedęs akumuliatorius gali perkaisti, užsidegti arba per anksti sugesti.
Baterijos išardymas perdirbimui taip pat yra sudėtingas. Dėl saugumo pakuotės dažnai būna hermetiškai sandarios ir jose yra šimtai, kartais net tūkstančiai, celių, dažnai suvirintų arba suklijuotų, todėl išardymas yra sunkus ir pavojingas. Juos susmulkinti ir išgauti mineralus įmanoma, tačiau tai daug energijos reikalaujantis ir aplinką teršiantis procesas. Lyg to būtų maža, skirtingos cheminės medžiagos apsunkina perdirbimą, todėl pirmiausia reikia rūšiuoti, o vėliau – sukurti skirtingą infrastruktūrą.
Poveikis? Kiekviena panaudota baterija yra tikra Pandoros skrynia. Bus įdomu pamatyti, kaip ši akumuliatoriaus problema keisis laikui bėgant, nes vienas dalykas yra tikras – ji tiesiog turi pasikeisti.