Moderni „Kia“ rėžėsi į 1973-ųjų „Chrysler“. Vaizdai sprogdina internetą (Foto) ()
Ar klasikiniai automobiliai tikrai buvo patvaresni už šiuolaikinius?
© Ekrano kopija | https://x.com/DisrespectedThe/status/1946607151243198511/photo/2
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Automobilių susidūrimas Madison Heights mieste, Mičigane, atskleidžia šią temą naujai. Susidūrime dalyvavo 1973 m. laidos „Chrysler New Yorker“ ir modernus „Kia“ sedanas. Klasikinio automobilio savininkas Anthony Youngas socialiniuose tinkluose paskelbė nuotraukas ir įvykio aprašymą.
Remiantis jo aprašymu, baltas automobilis rėžėsi į jo „Chrysler“ galą. Rezultatas? Nuplėštas valstybinis numeris ir jokių matomų kėbulo pažeidimų. Tuo tarpu šiuolaikinio automobilio priekinė dalis buvo visiškai sunaikinta. Kaip tai įmanoma?
1973 Chrysler New Yorker was rear-ended. It knocked off the license plate and completely demolished the other car. They sure dont make them like they used to. pic.twitter.com/obS8L2Ytpw
— The Disrespected Trucker (@DisrespectedThe) July 19, 2025
|
1973 m. „Chrysler New Yorker“ buvo vadinamosios muscle car eros atstovas, svėręs maždaug 1,9 tonos. Automobilis buvo pagamintas ant tvirto plieninio rėmo ir storų kėbulo plokščių, todėl buvo labai atsparus nedideliems susidūrimams. Tuo metu kėbulo standumas buvo prioritetas, o keleivių saugumas dar nebuvo reglamentuojamas tokiais griežtais standartais kaip šiandien.
Šiuolaikiniai automobiliai, tokie kaip avarijoje dalyvavęs „Kia“, naudoja monokoko konstrukciją, lengvesnes medžiagas ir deformacijos zonas. Jos specialiai sukurtos taip, kad susidūrimo metu deformuotųsi, sugertų kinetinę energiją ir apsaugotų keleivių saloną.
Kitaip tariant, šiuolaikinis automobilis yra suprojektuotas taip, kad „sunaikintų save“ kontroliuojamu būdu – išgelbėtų viduje esančius žmones. Tačiau senesnėse transporto priemonėse visa smūgio jėga gali būti tiesiogiai perduota keleiviams.
1970-ųjų dizainas „Chrysler“ buvo pagrįstas storu plienu – kėbulo skarda buvo net 30–50 procentų storesnė nei šių dienų lengvųjų automobilių. Tai paaiškina, kodėl valstybinis numeris galėjo nukristi, bet rėmas nuo smūgio nesulinko.
Šiuolaikinis „Kia“, sveriantis apie 1,4–1,5 tonos, turi priekinę dalį, pagamintą iš plonesnių ir lengvesnių medžiagų – ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet pirmiausia tam, kad geriau paskirstytų susidūrimo jėgas. Pažeidimai automobilio priekyje šioje situacijoje yra ne tik normalūs, bet ir iš tikrųjų numatyti inžinierių.
Verta pabrėžti, kad nors klasikinis automobilis gali atrodyti nesugadintas, tai nereiškia, kad jo konstrukcija smūgio jėgų neperdavė toliau – pavyzdžiui, vairuotojui ar keleiviams. Daugelio to meto automobilių deformacinių zonų, oro pagalvių ar trijų taškų saugos diržų trūkumas rimtos avarijos atveju kėlė realią grėsmę gyvybei.
Teigiama, kad niekas nenukentėjo, ką patvirtino į įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai. Vienas pareigūnas, kaip pranešama, pakomentavo: „Tokių automobilių nebegamina.“
Nors šis teiginys turi daug tiesos medžiagų patvarumo kontekste, tai nereiškia, kad senesni automobiliai yra saugesni. Šiuolaikiniai automobiliai keleivius apsaugo daug efektyviau, iš dalies dėl tokių sistemų kaip ABS, traukos kontrolė, oro pagalvės, susidūrimo jutikliai ir avarinės iškvietimo sistemos.
Trumpai tariant, kėbulo patvarumas ne visada reiškia geresnį saugumą. Šiandieniniai dizainai sąmoningai „susimaigo“ susidūrimo metu – ne todėl, kad yra silpnesni, o todėl, kad geriau apsaugo keleivius. Ir nors „automobiliai nebėra tokie, kokie buvo anksčiau“, laimei, šiuolaikinės automobilių technologijos daro viską, kad po susidūrimo žmogus galėtų išlipti iš automobilio savo jėgomis.
![[ŽT] „Tai – baisiau nei išgėrus prie vairo“](/photo/202507/07/17/thumb_103556__960px-Stemmed_Glass_with_Cut_Decoration_02.jpg)
