„Baisi ir neveikianti.“ Socialinė žiniasklaida merdėja? Štai kas galėtų atsirasti vietoje jos ()
Tai nėra „socialinis“ dalykas, teigia A. Newitz. Tai – masinė gamyba tik kitu pavadinimu.
© Pixabay (Public Domain) | https://www.pexels.com/photo/person-holding-turned-on-android-smartphone-533446/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Viena iš nemalonių XXI-ojo amžiaus ironijų yra tai, kad viskas, ką mes laikėme socialine žiniasklaida, iš tiesų yra tik masinė žiniasklaida – tik baisi ir neveikianti, rašo „New Scientist“ mokslo žurnalistė, apdovanojimo sulaukusio romano „Autonomous“ ir tinklalaidės „Our Opinions Are Correct“ autorė Annalee Newitz. Anot jos, laimei, žurnalistai ir kūrėjai pagaliau suprato, kaip palikti senuosius žiniasklaidos modelius ir žengti į ateitį.
Ji pasakoja, kad terminas „masinė medija“ tapo populiarus trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, apibūdindamas populiariąją kultūrą pramoninės gamybos amžiuje. Masinės gamybos knygos, filmai ir radijo laidos sukūrė paradigmą, pagal kurią tūkstančiai ar net milijonai žmonių galėjo tuo pačiu metu patirti tą patį medijos kūrinį. Prieš XX a. dauguma žmonių pramogas patirdavo gyvai, teatruose, baruose ir koncertų salėse, kur pasirodymai visada šiek tiek skirdavosi. Tačiau filmas ar radijo laida buvo vienodi visiems – nesvarbu, kada ir kur juos žiūrėjai ar klausei. Galėjote nusipirkti standartizuotus medijos produktus masėms – kaip batus ar automobilius.
Socialiniai tinklai šios formulės nepakeitė. Tokios platformos kaip „X“, „Facebook“ ir „TikTok“ buvo sukurtos masiniam vartojimui. Kiekvienas įrašas, vaizdo įrašas ir tiesioginė transliacija yra produktas, skirtas kuo platesnei auditorijai. Taip, jei norite, galite nukreipti savo turinį į tam tikras demografines grupes arba sukurti filtravimo burbulus. Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl svarbu sekėjų skaičius, yra ta, kad mes vis dar mąstome masinės žiniasklaidos kategorijomis, ieškodami, kas gali pateikti turinį didžiausiam skaičiui žmonių. Tai nėra „socialinis“ dalykas, teigia A. Newitz. Tai – masinė gamyba tik kitu pavadinimu.
|
O kas būtų, jei pabandytume sukurti tikrai socialinę žiniasklaidą, be dirbtinio intelekto ir politinio atpirkimo ožių? Viena iš galimybių yra vadinamoji „jauki žiniasklaida“, kuri reiškia programas ar kitą turinį, skirtą padėti jums susisiekti su nedidelėmis draugų grupėmis, dažnai draugiškoje, raminančioje aplinkoje. Įsivaizduokite žiniasklaidos ekvivalentą susitikimui su draugais – kad megztumėte, žaistumėte kortomis ar tiesiog šnekėtumėtės prie židinio.
Žaidimas „Animal Crossing“ su savo nedidelės svarbos misijomis ir miela, natūralia aplinka yra geriausias jaukios žiniasklaidos pavyzdys. Programėlių kūrėjai bando atkurti tą estetiką ir socialinėse programėlėse – viskas, nuo grupinio pokalbio iki internetinio knygų klubo, gali būti jauku. Bet tai ne tik estetika. Jauki socialinė programėlė yra sukurta taip, kad apribotų jūsų socialinius santykius su atsitiktiniais nepažįstamais žmonėmis ir nukreiptų jus link patikimų draugų, rašo A. Newitz.
Ji pasakoja pastaruoju metu dažnai naudojanti nuotraukų dalijimosi programėlę „Retro“. Skirtingai nuo „Instagram“, kur „Retro“ kūrėjai įgijo patirties, „Retro“ yra skirta naudoti mažoms patikimų draugų grupėms. Čia nėra algoritmų, kurie į jūsų naujienų srautą įtraukia nepažįstamų žmonių vaizdo įrašus.
„Kai atidarau „Retro“, jaučiuosi tarsi bendraujanti su draugais, o ne žiūrinti nesąmonių ir reklamų srautą. Niekas, ką ten skelbiu, nėra skirta daugiau nei kelioms dešimtims žmonių. Kaip ir grupės pokalbių programa, „Retro“ leidžia jums sąmoningai pasirinkti, su kuo norite bendrauti, o ne šaukti į milžinišką algoritminę tuštumą“, – pasakoja mokslo žurnalistė.
Anot jos, mums galbūt reikia jaukių medijos priemonių, kad galėtume nuraminti save šiais neramiais ir bauginančiais laikais – bet mums taip pat reikia naujienų ir analizės. „Deja, daugelis mūsų patikimų naujienų šaltinių žlunga. Žurnalistai JAV, kur aš gyvenu, palieka tokias žiniasklaidos priemones kaip „The Washington Post“, „The New York Times“ ir „National Public Radio“ – motyvuodami tuo, kad mažėja ištekliai ir redakcinė laisvė“, – teigia A. Newitz.
Ji pasakoja, kad kai kurie – pavyzdžiui, ekonomistas Paulas Krugmanas ir technologijų tyrėja Molly White – savo darbams sukūrė sėkmingus, visuomenės finansuojamus naujienlaiškius. Tačiau dauguma žurnalistų nenori dirbti vieni: geram reportažui ir analizei dažnai reikalinga tvirta komanda. Todėl daugelis kuria darbuotojų nuosavybės kooperatyvus, kad galėtų pradėti naujus leidinius, kuriuose jie gautų institucines privilegijas – pavyzdžiui, teisininkus, redaktorius ir pagalbą teikiančius kolegas. „Šis modelis taip pat yra naudingas vartotojams, kurie nenori ieškoti ir prenumeruoti dešimčių atskirų naujienlaiškių, kad galėtų susipažinti su aktualiais klausimais“, – pasakoja žurnalistė.
Pasak jos, darbuotojų nuosavybės kooperatyvo modelis jau sulaukė didžiulio pasisekimo keliuose leidiniuose, kurie buvo įkurti per pastaruosius kelerius metus. „404 Media“ yra vienas iš tokių tinklalapių, skelbiantis naujienas technologijų ir mokslo pasaulyje. „Defector“ yra darbuotojų nuosavybės kooperatyvas, kuris apima sportą ir politiką; „Aftermath“ apima žaidimus; „Hearing Things“ apima muziką, o „Flaming Hydra“ (prie kurios prisideda ir pati A. Newitz) yra kolektyvas, skelbiantis politines analizes, interviu ir kultūros kritiką. Be to, susikuria daug kitų darbuotojų nuosavybės vietinių žiniasklaidos kooperatyvų.
„Kaip ir masinės žiniasklaidos priemonės, socialinė žiniasklaida dažnai sukelia vienatvę ir izoliaciją. Jaukios žiniasklaidos ir darbuotojų nuosavybės leidinių tikslas – atkurti bendruomenę ir pasitikėjimą. Galbūt mes esame liudininkai naujos informacinės ekosistemos, skirtos padėti mums vėl suprasti pasaulį, gimimo“, – rašo A. Newitz.
Parengta pagal „New Scientist“.
![[ŽT] „TikTok“ bus nupirktas (Video)](/photo/202501/28/15/thumb_105422__Capture.JPG)
