Šis variklis jungia Žemę su kosmosu. Jis generuoja energiją neįsivaizduojamais būdais ()
Kai tik nusileidžia saulė, dauguma energetinių sistemų persijungia į taupymo režimą arba pradeda naudoti energijos sandėlius. Tuo tarpu Kalifornijos tyrėjų komanda atrado būdą išgauti energiją iš sąlygų, kurios iki šiol buvo laikomos visiškai netinkamomis. Jų sprendimui nereikia nei saulės, nei vėjo – pakanka prieigos prie naktinio dangaus. Ši neįprasta koncepcija paremta reiškiniu, žinomu jau du šimtmečius, tačiau pritaikytu visiškai naujame kontekste.
© Pexels (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/astronomy-constellation-dark-1866822/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kaip veikia variklis, kuris semiasi energijos iš kosmoso?
Šio išradimo pagrindas – klasikinis Stirlingo variklis, tik naujai pritaikytas. Tai XIX a. sukurtas šiluminis variklis, galintis mechaniniu judesiu paversti net labai mažus temperatūrų skirtumus. Šiuo atveju šiluma gaunama iš aplinkinio oro, o šaltis – iš gilios kosminės erdvės. Mechanizmas remiasi radiacinio vėsinimo reiškiniu. Įrenginiui nereikia fiziškai jungtis su kosmosu – pakanka, kad tinkamai suformuotas paviršius, nukreiptas į dangų, skleistų infraraudonuosius spindulius.
„Iš tikrųjų jam nereikia fiziškai liesti kosminės erdvės – pakanka, kad su ja sąveikautų radiaciniu būdu“, – aiškina Jeremy Munday iš Kalifornijos universiteto Deivise.
|
Kodėl būtent šis variklio tipas tinka tokioms sąlygoms? Tyrėjas pažymi, kad kiti įrenginiai efektyviam darbui reikalauja didelių temperatūrų skirtumų, o Stirlingo varikliui pakanka net minimalių gradientų. Metus trukę bandymai natūraliomis sąlygomis davė aiškius rezultatus: įrenginys stabiliai generuoja apie 400 milivatų mechaninės galios iš kiekvieno kvadratinio metro paviršiaus. Žinoma, tai nedaug, palyginti su dienine saulės baterijų gamyba, tačiau užtenka praktiniams pritaikymams.
Naujo tipo Stirlingo variklio bandymų eiga
Eksperimentų metu tyrėjai pirmiausia prijungė prie sistemos standartinį ventiliatorių, ir jis veikė be priekaištų. Vėliau jie prijungė mažą generatorių, taip išgaudami elektros energiją. Tai rodo, kad ši technologija gali būti naudojama įvairiais tikslais. Įrenginio efektyvumas labai priklauso nuo oro sąlygų: geriausiai jis veikia vietovėse, kur oras sausas ir dangus giedras. Debesys ir vandens garai efektyviai blokuoja infraraudonuosius spindulius, apsunkindami šilumos mainus su kosmosu. Todėl sausas Viduržemio jūros ar dykumų klimatas būtų idealus.
Vienas perspektyviausių pritaikymo būdų – šiltnamių ir pastatų vėdinimas. Šiltnamiams dažnai reikia naktinės oro cirkuliacijos, kad būtų reguliuojama temperatūra ir drėgmė. Šiuo metu tam būtini išoriniai energijos šaltiniai, o naujasis sprendimas galėtų veikti autonomiškai.
Deiviso universitetas jau pateikė laikino patento paraišką, kas rodo rimtus komercializacijos planus. Nors nuo prototipo iki plataus taikymo dar toli, technologiniai pagrindai atrodo tvirti.
Svarbu tai, kad sistema veikia tik sutemus. Dieną temperatūrų skirtumas yra per mažas arba net priešingas. Vis dėlto šis apribojimas gali tapti privalumu, jei įrenginys būtų derinamas su saulės baterijomis, sudarant visą parą veikiančią hibridinę sistemą.
