Legendinis Šaltojo karo simbolis. Specialiai jam – unikalus kuras. Kodėl to prireikė? ()
„Lockheed SR-71 Blackbird“ buvo vienas greičiausių lėktuvų pasaulyje.
© HawkeyeUK, CC BY-SA 2.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Lockheed_SR-71A_Blackbird_%E2%80%9817972%E2%80%99_%2861-7972%29.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Daugelyje šiuolaikinių orlaivių naudojamas reaktyvinis kuras, dar vadinamas aviaciniu žibalu. JAV kariuomenė ir kitos NATO šalys nuo 1978 m. savo karinius orlaivius aprūpina „Jet Propulsion 8“ (JP-8) kuru.
Tačiau kai septintajame dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose buvo sukurtas novatoriškas strateginis žvalgybos lėktuvas „Lockheed SR-71 Blackbird“, jam reikėjo visiškai kitokio tipo kuro. Tai buvo vienas greičiausių orlaivių pasaulyje, galintis pasiekti didesnį nei 3 machų greitį (apie 3675 km/val.).
SR-71 „Blackbird“ taip pat galėjo skristi maždaug 26 000 metrų aukštyje. Pasiekus tokį aukštį orlaivį veikė ekstremalios sąlygos.
Pakilus virš 24 000 m orlaivio priekiniai kraštai įkaisdavo iki tokios aukštos temperatūros, kad JP-4 kuro (JP-8 pirmtako) naudojimas tapo pavojingas. Kuras galėjo greitai išgaruoti ir sukelti gaisro pavojų.
|
Dėl šios problemos SR-71 „Blackbird“ lėktuvui buvo sukurtas naujas kuras – JP-7. Jis mažai kuo skyrėsi nuo esamų degalų, kurie buvo naudojami daugelyje skirtingų karinių orlaivių, tačiau turėjo keletą unikalių savybių.
Kurdami naują kurą, konstruktoriai turėjo rasti subtilią pusiausvyrą. Per didelis jo užsidegimo temperatūros sumažinimas gali lemti, kad neįvyks varikliams užvesti reikalinga cheminė reakcija.
SR-71 „Blackbird“ reikėjo kuro, pasižyminčio dideliu terminiu stabilumu, kad jis nesuirtų ir nenusėstų kuro sistemos kanaluose kaip koksas ir lakas. Svarbūs ir kiti parametrai, pavyzdžiui, leistinas sieros kiekis.
Superstabilaus kuro užsidegimo problema buvo išspręsta įdėjus trietilboraną. Tai medžiaga, kuri akimirksniu užsidega susilietusi su oru, užtikrindama greitą ir patikimą užsidegimą.
Be to, SR-71 „Blackbird“ gavo unikalius „Pratt & Whitney J58“ variklius, kurie pradėti gaminti 1964 m. Šis variklis galėjo atlaikyti didžiules šilumines apkrovas.
Vienas iš pagrindinių variklio kūrimo sprendimų buvo „Waspaloy“ – nikelio pagrindu pagaminto superlydinio – naudojimas. Tai leido „Pratt & Whitney J58“ varikliui išlaikyti savo tvirtumą esant ekstremalioms temperatūroms.
Įdomu tai, kad turboreaktyviniai varikliai suteikė tik apie penktadalį visos traukos. Orlaivio viršgarsinis greitis buvo įmanomas dėl unikalios oro įsiurbimo angų ir papildomo degiklio sistemos konstrukcijos.
SR-71 „Blackbird“ skraidė JAV oro pajėgose iki 1990 m. sausio mėn. Per šį laikotarpį „Lockheed“ pagamino 32 tokius lėktuvus. Nė vienas iš jų nebuvo numuštas priešo ugnies.
Įdomu tai, kad SR-71 „Blackbird“ galėjo aplenkti žemė-oras raketas. Šis gebėjimas padėjo jam pasiekti keletą greičio ir aukščio rekordų, kurie galioja iki šiol.
1974 m. majorai Jamesas Sullivanas ir Noelis Widdifieldas skrydžio tarp Niujorko ir Londono metu pasiekė du rekordus. Jų skrydis truko mažiau nei 1 valandą ir 55 minutes – beveik valanda trumpiau nei legendinio „Concorde“. Vidutinis skrydžio greitis buvo daugiau nei 2253 km/val.
Jau 1976 m. liepą SR-71 „Blackbird“ skrido daugiau nei 2000 mylių per valandą (3379,8 km/val.) greičiu ir daugiau nei 16 000 pėdų (25,9 km) aukštyje virš jūros lygio. Abu šie rezultatai yra strategino žvalgybos orlaivio rekordai.
