Oficialiai: milijardai išmesti į orą, o saulės jėgainės – tik brangus suvenyras (Video) ()
Svarbi pamoka.
.png)
© ekrano kopija
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kas nutinka, kai futuristinė energetikos idėja aplenkia savo laiką?
Vienas ambicingiausių saulės energetikos projektų istorijoje tyliai baigia savo gyvavimą po daugiau nei dešimtmečio veiklos. „Ivanpah“ saulės elektrinė Kalifornijos Mohavės dykumoje kadaise buvo laikoma Amerikos švarios energetikos ateities simboliu.
2,2 mlrd. JAV dolerių kainavusi saulės šiluminė elektrinė turėjo aprūpinti elektra apie 140 tūkst. namų ūkių ir įrodyti, kad dideli, pažangūs atsinaujinančiosios energetikos projektai gali būti sėkmingi.
Tačiau vietoj sėkmės istorijos „Ivanpah“ tapo pamoka apie netinkamai pasirinktą laiką, technologinę riziką, politinius sprendimus ir griežtą ekonomikos realybę. Jos uždarymas nereiškia saulės energetikos nesėkmės – jis parodo, kaip greitai keičiasi technologijos ir kaip net drąsiausias idėjas gali aplenkti rinka.
1. Projektas, gimęs po finansų krizės
Norint suprasti, kodėl buvo pastatyta „Ivanpah“, reikia grįžti į XXI amžiaus pradžią. Po 2008 metų finansų krizės JAV ekonomika sunkiai atsigavo – nedarbas buvo didelis, o prezidento Baracko Obamos administracija ieškojo būdų vienu metu skatinti ekonomiką ir mažinti klimato kaitą.
2009 metais priimtas Amerikos atkūrimo ir reinvestavimo įstatymas (American Recovery and Reinvestment Act) milijardus dolerių skyrė švarios energetikos projektams. Tikslas buvo sukurti naujų darbo vietų, sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir paskatinti modernios energetikos infrastruktūros plėtrą.
|
Būtent tokiomis aplinkybėmis gimė „Ivanpah“ projektas. Bendrovė „BrightSource Energy“ buvo viena iš koncentruotos saulės energijos (CSP) technologijos pionierių, o „NRG Energy“ šiame projekte matė galimybę tapti viena iš atsinaujinančiosios energetikos lyderių. Prie projekto prisidėjo ir „Google“, investavusi 168 mln. JAV dolerių.
Kartu partneriai pastatė 392 megavatų (MW) galios saulės šiluminę elektrinę, kuri turėjo kasmet pagaminti apie 1 mln. megavatvalandžių (MWh) elektros energijos. Projektą rėmė ir JAV vyriausybė, suteikusi 1,6 mlrd. JAV dolerių paskolos garantiją.
Tuo metu „Ivanpah“ buvo pristatoma ne tik kaip įspūdingas inžinerinis pasiekimas, bet ir kaip politinis pareiškimas – įrodymas, kad JAV gali statyti didelius, modernius ir švarius energetikos objektus.
2. CSP technologija ir sparčiai pasikeitusi rinka
Kaip veikė ši elektrinė?
„Ivanpah“ nenaudojo įprastų saulės baterijų. Vietoje jų buvo pasirinkta koncentruotos saulės energijos (CSP) technologija.
Daugiau kaip 300 tūkst. kompiuteriu valdomų veidrodžių, vadinamų heliostatais, nukreipdavo saulės spindulius į trijų maždaug 150 metrų aukščio bokštų viršuje esančius imtuvus. Ten vanduo buvo įkaitinamas iki garo, o šis suko turbinas, kurios gamino elektros energiją. Veikimo principas buvo panašus į įprastų šiluminių elektrinių, tik vietoje iškastinio kuro buvo naudojama saulės šiluma.
Teoriškai ši technologija leido gaminti didelius elektros kiekius, o energijos gamybai palaikyti buvo įrengta ir gamtinių dujų atsarginė sistema, naudojama tada, kai saulės nepakakdavo.
Rinka pasikeitė greičiau nei projektas
Didžiausia „Ivanpah“ problema buvo ta, kad projektas buvo kuriamas tuo metu, kai energetikos rinka sparčiai keitėsi.
Kol elektrinė buvo statoma 2010–2014 metais, įvyko du svarbūs pokyčiai.
Fotovoltinių saulės elektrinių atpigimas. Saulės modulių kainos sumažėjo beveik 80 proc., daugiausia dėl sparčiai augusios gamybos Kinijoje. Fotovoltinės elektrinės tapo gerokai pigesnės, greičiau pastatomos ir paprasčiau eksploatuojamos nei sudėtingos CSP sistemos.
Atpigusios gamtinės dujos. Skalūnų dujų revoliucija JAV smarkiai sumažino gamtinių dujų kainas, todėl dujinės elektrinės tapo vienu pigiausių elektros gamybos būdų.
Kai 2014 metais „Ivanpah“ pradėjo veikti, ji jau pateko į visiškai kitokią rinką. Projektas buvo sukurtas laikotarpiui, kai atsinaujinančioji energetika dar buvo brangi, tačiau pradėjus veiklą paaiškėjo, kad fotovoltinės elektrinės ir pigios gamtinės dujos jau siūlo gerokai pigesnę elektros energiją.
Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad pirmaisiais veiklos metais elektrinė pagamino tik apie du trečdalius planuoto elektros kiekio.
3. Politiniai ir aplinkosauginiai iššūkiai
Kadangi projektas buvo finansuojamas ir valstybės lėšomis, jis greitai tapo politinių ginčų objektu. Kritikai jį vadino pernelyg brangiu valstybės remiamu eksperimentu.
Projektas sulaukė ir aplinkosaugininkų kritikos.
- Dykumos vėžliai. Organizacija „Sierra Club“ perspėjo, kad elektrinės statyba gali pakenkti nykstančioms dykumos vėžlių populiacijoms.
- Paukščių žūtis. Dalis paukščių žūdavo praskrisdami pro itin intensyvius saulės spindulių srautus, kuriuos sukurdavo veidrodžiai. Kai kurie paukščiai dėl didžiulio karščio žūdavo dar ore. Todėl projektas, kuris buvo pristatomas kaip klimato kaitos sprendimas, sulaukė kritikos ir dėl poveikio gamtai.
- Inžineriniu požiūriu taip pat kilo problemų. Elektrinės pajėgumų koeficientas nesiekė 30 proc., o gamtinių dujų atsarginė sistema buvo naudojama dažniau, nei buvo planuota. Dėl to kilo klausimų, kiek iš tiesų šis projektas buvo ekologiškas.
4. Kodėl elektrinė uždaroma ir ką ji paliko po savęs?
Trys pagrindinės uždarymo priežastys
„Ivanpah“ uždarymą lėmė trys pagrindiniai veiksniai.
- Pirma, jos gaminama elektros energija išliko brangesnė nei fotovoltinių saulės elektrinių ar dujinių elektrinių.
- Antra, rinkoje įsitvirtino fotovoltinės elektrinės kartu su ličio jonų akumuliatoriais, kurie leidžia pigiai kaupti energiją ir ją naudoti tada, kai saulė nešviečia.
- Trečia, baigiasi ilgalaikės elektros pirkimo sutartys su bendrovėmis PG&E ir „Southern California Edison“, o jas pratęsti nebėra ekonomiškai naudinga.
Technologija aplenkė savo laiką
Didžiausias „Ivanpah“ trūkumas buvo ribotos energijos kaupimo galimybės. Nusileidus saulei elektrinė turėjo naudoti gamtines dujas.
Naujesni CSP projektai jau naudoja išlydytos druskos šiluminio kaupimo sistemas, kurios leidžia sukaupti šilumą dieną ir gaminti elektrą net naktį. Tačiau statant „Ivanpah“ ši technologija dar nebuvo pakankamai išvystyta ir ekonomiškai pagrįsta.
Todėl priklausomybė nuo gamtinių dujų parodė, kad pati idėja buvo perspektyvi, tačiau jai dar trūko technologijų, kurios būtų leidusios visiškai išnaudoti jos galimybes.
Koks yra „Ivanpah“ palikimas?
Nors ekonominiu požiūriu projektas nepateisino lūkesčių, jis tapo svarbia pamoka visai energetikos pramonei.
Inžinieriai įgijo vertingos patirties valdydami daugiau kaip 300 tūkst. judančių veidrodžių sudėtingomis dykumos sąlygomis. Šios žinios dabar pritaikomos kuriant naujos kartos CSP elektrines ir tobulinant didelio masto energijos kaupimo sprendimus.
„Ivanpah“ istorija nėra įrodymas, kad atsinaujinančioji energetika neveikia. Priešingai – ji primena, kad technologijų pažanga vyksta per bandymus, klaidas, drąsius sprendimus ir kartais labai brangias pamokas.
