DI turėjo palengvinti gyvenimą. Dabar žmonės kalba apie „smegenų iškepimą“ ()
Dirbtinis intelektas turėjo sumažinti žmonių darbo krūvį.
© Microbiz Mag, CC BY 2.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Burnout_At_Work_-_Occupational_Burnout.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tuo tarpu kai kurie pažangiausi jo naudotojai atvirai praneša apie nuovargį, kurio niekada anksčiau nebuvo patyrę. Jiems vis labiau atrodo, kad jų smegenys tiesiog „perkaista“.
Dirbtinis intelektas turėjo pagreitinti darbą, sumažinti žmonių darbo krūvį ir supaprastinti kasdienį gyvenimą.
Tačiau vis dažniau pranešama apie priešingus dalykus. Intensyvus dirbtinio intelekto naudojimas veda prie būsenos, kurią „Boston Consulting Group“ konsultantai pavadino „DI smegenų išsekimu“. Tai reiškia realaus pasaulio kognityvinį nuovargį – situaciją, kai mūsų protai nebespėja su technologijų tempu.
Pasak koncepcijos autorių, „DI smegenų išsekimas“ – tai išsekimo būsena, atsirandanti dėl per didelio DI įrankių naudojimo arba nuolatinės jų darbo priežiūros. Dar paprasčiau tariant... užuot savarankiškai atlikęs užduotis, vartotojas turi valdyti skaitmeninių asistentų armiją, analizuoti jų rezultatus ir užtikrinti, kad jie nedarytų klaidų. Tai sukuria naujo tipo psichinę įtampą.
|
„Tai visiškai naujo tipo kognityvinis krūvis. Šiuos modelius reikia stebėti kaip vaiką“, sako Benas Wigleris, startuolio „LoveMind AI“ bendraįkūrėjas.
Ši problema pirmiausia paveikia pažengusius vartotojus, ypač programuotojus. Dirbtinio intelekto įrankiai puikiai rašo kodą, tačiau, kaip pastebi patys inžinieriai, juos reikia itin kruopščiai patikrinti. Mašinomis generuojamame kode gali būti klaidų ar saugumo spragų, kurias sunku aptikti be išsamios analizės.
Produktyvumo paradoksas
Čia slypi tam tikra ironija. Dirbtinis intelektas turėjo sumažinti darbo krūvį, tačiau praktiškai jis gali jį padidinti. Pavyzdžiui, užuot rašęs kodą nuo nulio, programuotojas turi patikrinti šimtus algoritmo sugeneruotų eilučių. Tai gali būti sudėtingiau nei jas rašyti pačiam.
„Baugina šimtų dirbtinio intelekto parašyto kodo eilučių įkėlimas, nes kyla saugumo spragų arba visos sistemos nesupratimo rizika“, – pripažįsta vienas iš programuotojų.
Prie viso to prisideda ir efektyvumo spaudimas. Kadangi dirbtinis intelektas leidžia dirbti greičiau, lengva patekti į spąstus dirbant dar daugiau valandų. Vienas apklaustasis prisiminė 15 valandų, praleistų šlifuojant 25 000 kodo eilučių. Koks rezultatas?
„Pabaigoje jaučiau, kad nebegaliu programuoti. Žinojau, kad mano dopamino lygis išsekęs, nes buvau irzlus ir nenorėjau atsakyti į paprastus klausimus apie savo dieną“, – prisipažino jis.
Nors šis reiškinys daugiausia aprašytas IT sektoriuje, sunku nepastebėti, kad jis gali paveikti daug platesnę žmonių grupę. Kiekvienas, kuris plačiai naudoja dirbtinį intelektą (rašo tekstus, analizuoja duomenis, generuoja vaizdus), gali patirti panašų perkrovą. Nuolatinis raginimų taisymas, rezultatų tikrinimas ir įrankių „stebėjimas“, užuot juos laisvai naudojant, pradeda atrodyti kaip darbas visą darbo dieną.
Įdomu tai, kad BCG tyrimai taip pat rodo klasikinio perdegimo sindromo sumažėjimą tarp dirbtinio intelekto naudotojų. Technologijos perima įprastas užduotis, tačiau jų vietoje atsiranda kažkas naujo – subtilesnis, mažiau apčiuopiamas nuovargis.
Tačiau kad neužbaigtume tokiu skeptišku tonu, verta paminėti, kad apklausti žmonės išreiškė teigiamą nuomonę apie dirbtinį intelektą, nepaisant jo trūkumų.
