Pigūs, važiuojantys praktiškai „ant garų“. Šie automobiliai tapo spąstais ()
Ar šiuolaikiniai maži benzininiai varikliai tikrai yra ekonomiški?
© DI (Atvira licencija)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mažas automobilis miestui turėjo būti pigus, paprastas ir ekonomiškas, tačiau šiandien jis vis dažniau tampa brangiais spąstais. Šiuolaikiniai benzininiai varikliai gali nuvilti ne tik degalų sąnaudomis, bet ir ilgaamžiškumu. Kurie populiarūs varikliai gali sužlugdyti biudžetą ir kodėl paprastumas vėl pradeda laimėti?
Mažo miesto automobilio pirkimas gali atrodyti savaime suprantamas dalykas: nedidelės degalų sąnaudos, paprasta konstrukcija ir pigus išlaikymas – tai savybės, kurių tikisi dauguma vairuotojų. Tačiau pastarųjų metų realybė rodo, kad miesto automobilių segmentas labai pasikeitė. Kartu su variklių mažinimo (angl. downsizing) ir emisijų ribojimo mada atsirado technologiškai pažangesni varikliai, kurie tuo pačiu tapo mažiau atsparūs eksploatacijai ir techninės priežiūros trūkumams.
Ar šiuolaikiniai maži benzininiai varikliai tikrai yra ekonomiški?
Dar visai neseniai mažuose automobiliuose dominavo paprasti, atmosferiniai varikliai arba nedideli dyzeliniai. Ilgainiui gamintojai juos ėmė keisti mažo darbinio tūrio benzininiais varikliais su turbokompresoriais. Jie turėjo būti lengvesni, greičiau įšilti ir geriau tikti važinėjimui mieste. Be to, atitikti griežtas išmetamųjų teršalų normas. Teorija skambėjo gražiai, bet praktika tai ne visada patvirtino. Daugelio šių variklių realios degalų sąnaudos yra didesnės nei nurodoma kataloguose, ypač mieste. Negana to, jų sudėtinga konstrukcija reiškia didesnę brangiai kainuojančių gedimų riziką. Tokie elementai kaip turbokompresoriai, sudėtingos vožtuvų valdymo sistemos ar neįprasti dujų skirstymo mechanizmo sprendimai lemia, kad galimi remontai kainuoja gerokai brangiau nei senesniuose, paprastesniuose varikliuose.
Kurie populiarūs varikliai gali pareikalauti didelių išlaidų?
Geras pavyzdys yra „Fiat 0.9 TwinAir“ – dviejų cilindrų variklis su „MultiAir“ sistema. Idėja buvo įdomi, tačiau praktikoje pasirodė rizikinga. Kai vožtuvų valdymo sistema veikia tinkamai, variklis susitvarko neblogai, bet jos gedimas lemia labai dideles išlaidas. Pagrindinė modulio gedimo priežastis yra prailgintas alyvos keitimo intervalas (kas 30 000 km). Be to, daugelyje egzempliorių atsiranda per didelio alyvos suvartojimo problema, o degalų sąnaudos dažnai nebūna tokios mažos, kokių būtų galima tikėtis iš tokio mažo variklio.
Taip pat plačiai naudojamas „PSA 1.2 PureTech“ variklis, žinomas iš „Peugeot“, „Citroën“ ar „Opel“ modelių, turi kitą konstrukcinę silpnybę. Alyvoje veikiantis paskirstymo diržas ilgainiui dyla (yra veikiamas degradacijos), o jo smulkūs fragmentai gali užteršti tepimo sistemą. Kraštutiniais atvejais tai apriboja tepimą ir sukelia rimtus variklio pažeidimus. Problemą aštrina tokie reiškiniai kaip alyvos atskiedimas degalais arba suodžių (nagaro) kaupimasis. Praktikoje, norint išvengti šios problemos, paskirstymo diržą reikėtų keisti maždaug kas 60 000 km, o tarp keitimų tikrinti jo būklę.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į „Renault 1.2 Tce“ variklį, ypač senesnėse versijose. Nors jis pasižymi nebloga dinamika, yra žinomas dėl didelio alyvos suvartojimo. Nekontroliuojant tepalo lygio, paspartėja pagrindinių elementų susidėvėjimas, o tai gali baigtis kapitaliniu remontu.
Panaši brangių gedimų problema būdinga ir bendrai BMW bei PSA sukurtiems 1.6 litro „Prince“ šeimos varikliams. Jų atveju vairuotojai skundžiasi išsitampančia paskirstymo grandine, suodžiais ir papildomos įrangos gedimais. Pastarasis variklis – sunkus atvejis, kuris tiesiog natūraliai yra linkęs gesti. Jis buvo montuojamas į „Citroën“, „Peugeot“, BMW ir „Mini“ automobilius.
Šiek tiek paprastesnės konstrukcijos, tokios kaip „Volkswagen 1.2 HTP“, taip pat nėra be trūkumų. Nors jos turėjo būti pigios ir nesudėtingos, praktikoje dėl paskirstymo grandinės ar variklio galvutės problemų jos gali sukelti netikėtų išlaidų. Panaši situacija yra ir su pirmosios kartos 1.2 bei 1.4 TSI EA111 varikliais, kur dujų skirstymo mechanizmo gedimai ir padidėjęs alyvos suvartojimas yra dažnos temos. Jie buvo sutinkami beveik visose populiariose „Volkswagen“ koncerno markėse.
Į ką atkreipti dėmesį renkantis naudotą miesto automobilį?
Tokių variklių atveju itin svarbi tampa tiksli transporto priemonės serviso istorija. Reguliarus alyvos keitimas, remonto dokumentacija ir dujų skirstymo mechanizmo aptarnavimo patvirtinimas gali gerokai sumažinti riziką įsigyti probleminį egzempliorių. Taip pat svarbu stebėti šalto variklio darbą, nes bet kokie nerimą keliantys garsai gali rodyti dujų skirstymo mechanizmo komponentų susidėvėjimą. Be to, verta atkreipti dėmesį į alyvos sąnaudas. Jei savininkas prisipažįsta, kad į variklį tenka dažnai įpilti alyvos, tai gali reikšti rimtesnį jo susidėvėjimą. Ne mažiau svarbi ir bendra darbo kultūra – netolygus veikimas, vibracijos ar galios kritimas gali būti paslėptų problemų signalas.
Ar paprastesni varikliai yra geresnis pasirinkimas miestui?
Daugeliu atvejų atsakymas yra teigiamas. Klasikiniai, atmosferiniai benzininiai varikliai, tokie kaip „Fiat 1.2“, „Renault 1.6 16V“ ar „Toyota“ varikliai iš VVT-i šeimos, nestebina dinamika, tačiau siūlo kur kas didesnį ilgaamžiškumą ir nuspėjamas išlaidas. Jų konstrukcija paprastesnė, o galimi remontai paprastai kainuoja pigiau.
Panaši situacija ir su kai kuriais „Volkswagen“ varikliais, pavyzdžiui, 1.4 16V ar naujesniais 1.0 MPI bei TSI iš EA211 šeimos, kurie laikomi labiau ištobulintais nei ankstesni downsizing varikliai. Nors degalų sąnaudos gali būti šiek tiek didesnės, bendros eksploatacijos išlaidos dažnai būna mažesnės nei renkantis technologiškai pažangesnes alternatyvas.
Galiausiai, būtent patikimumas ir paprastumas turėtų būti pagrindinis pasirinkimo kriterijus. Miesto automobilių segmente svarbiausia yra pigi eksploatacija, o tai daugeliu atvejų vis dar žengia koja kojon su mažiau sudėtinga technika.
