Šiandieninių kompiuterių istorija mena jau didelį skaičių protėvių, iš kurių patys pirmieji priminė ištisus kambarius, prikimštus didelės galios elektronikos komponentų. Vėlesni kompiuteriai savo išoriniais mastais tapo gerokai "kuklesni", tačiau pasaulyje paliko ne ką mažesnį pėdsaką.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Colossus
Antrojo Pasaulinio karo metais jį Britų žvalgyba naudojo vokiečių radijo pranešimų iššifravimui. Jį sukūrė inžinierius Tommy Flower, ir tai buvo pirmasis skaitmeninis programuojamas elektroninis kompiuteris.
„Colossus“ padėjo britams iššifruoti vokiečių šifravimo mašinos „Lorenz SZ“ kodą. „Lorenz SZ“ veikė tuo pačiu principu, kaip ir garsioji „Enigma“ – raidės buvo užšifruojamos dvylikos krumpliaračių sudaromomis simbolių sekomis. Tai buvo priedelis prie telegrafo aparato, naudotas ryšiui tarp Vokietijos vyriausiosios karinės vadovybės ir armijų štabų.
Karo metais buvo pagaminta dešimt tokių kompiuterių. Pasibaigus karui, sąjungininkai juos išmontavo ir sunaikino visus techninius brėžinius. Šio kompiuterio egzistavimas buvo įslaptintas dar beveik 30 metų.
ENIAC
(Electronic Numerical Integrator and Computer – Elektroninis skaitmeninis sumuotuvas ir skaičiuotuvas)
ENIAC buvo kuriamas Antrojo Pasaulinio karo metais, tikintis jį panaudoti įvairių šaunamųjų ginklų sviedinių trajektorijoms apskaičiuoti, esant skirtingoms aplinkos sąlygoms.
Laikraštis „The New York Times“ apie ENIAC rašė „tai nuostabi mašina, galinti atlikti matematinius skaičiavimus, kurie yra pernelyg sudėtingi žmonėms, ir atlikti tai elektroniniu greičiu.“
ENIAC turėjo 17 tūkstančių vakuuminių lempų, 70 tūkstančių varžų, 10 tūkstančių kondensatorių, 6 tūkstančius rankinių jungiklių ir 5 milijonus sulituotų kontaktų sujungimų. Šis kompiuteris svėrė 30 tonų, užėmė 180 kvadratinių metrų plotą bei naudojo 160 kilovatų elektros energijos.
Ji buvo galima programuoti, ir per sekundę jis atlikdavo 5000 sudėties, 357 daugybos ir 38 dalybos veiksmus. Tačiau pats programavimas buvo labai sudėtingas ir trukdavo savaites – tai buvo daroma, pirmiausia parašant programą popieriuje, o po to suvedant ją į kompiuterį - rankiniu būdu perjungiant jo jungiklius į reikiamas padėtis.
ENIAC taip ir nepradėjo veikti karo metu, tačiau jis pasitarnavo po to – Šaltojo karo metais jis buvo naudojamas įvairiems kariniams tikslams, tame tarpe – ir apskaičiuoti reikiamus vandenilinės bombos parametrus.
Gavilan SC
Šis kompiuteris buvo pradėtas gaminti 1983 metais ir buvo pirmasis, reklamuojamas kaip nešiojamasis kompiuteris. Jis galėjo veikti, maitinamas akumuliatorių bei turėjo aktyvią aikštelę, kuria buvo valdoma pelė – tai buvo naujovės. Jam buvo galima įsigyti ir nešiojamąjį spausdintuvą.
Tuo metu dar nebuvo lanksčiųjų diskelių standarto, todėl „Gavilan SC“ turėjo du - 3 colių ir 3.5 colio.
Tiesa, šis kompiuteris neišpopuliarėjo – dalinai dėl to, kad nešiojamieji kompiuteriai buvo dar neįprasti, ir dėl to, kad jis naudojo savo operacinę sistemą, nesuderinamą su kitomis.
iMac
Tai buvo pirmasis „viskas viename“ kompiuteris – monitoriaus korpuse tilpo ir procesorius. Pradėtas gaminti 1998 metais, jis labai skyrėsi kuo kitų tuometinių kompiuterių – aptakiomis formomis, įsimenančia melsva spalva, sava operacine sistema ir tuo, kad „Apple“ jame pirmoji panaudojo USB jungtis ir atsisakė lanksčių diskų skaitytuvo, teigdama, kad įrašomi CD, kompiuterių tinklai ir internetas greitai pavers lanksčius diskus nereikalingais.
iMac simbolizavo įspūdingą (ir be abejo pelningą) „Apple“ įsiveržimą į asmeninių kompiuterių rinką.
Google Server
Dauguma įmonių pirkdavo serverius iš „Dell“, „Hewlett-Packard“, IBM, „Sun Microsystems“ ir kitų didžiųjų gamintojų. Tačiau „Google“ nusprendė sukurti ir pagaminti savo serverį. Šiuo metu šimtai tūkstančių jų dūzgia internete.
Kiekvienas toks serveris turi savo 12 voltų akumuliatorių, kuris užtikrina, kad serveris veiks ir nutrūkus energijos tiekimui. Šis unikalus serverių tinklas, palaikantis viso interneto veikimą, yra eksploatuojamas nuo 2005 metų.
Apple II
„Apple II“ buvo vienas iš pirmųjų labai sėkmingų masinės gamybos mikrokompiuterių. Šis kompiuteris buvo pradėtas gaminti 1977 metais ir buvo gerokai tobulesnis už savo pirmtaką – „Apple I“: turėjo spalvotą ekraną, aštuonias jungtis papildomiems įrenginiams ar plokštėmis prijungti ir integruotą klaviatūrą.
Jis buvo reklamuojamas kaip „pirmais vartotojui draugiškas kompiuteris“, kurį galima išimti iš dėžės ir iš karto pradėti naudoti. Jis atrodė panašesnis į namų apyvokos prietaisą nei į sudėtingą elektronikos įrenginį.
Su nedideliais patobulinimais „Apple II“ buvo gaminami iki pat 1993 metų – žiūrint į jų gamybos pradžios datą, tai tikrai išskirtinis pasiekimas. Jų buvo parduota maždaug 6 milijonai.
Antikytheros mechanizmas
Šio prietaiso likučius rado Viduržemio jūros kempinių žvejai 1900 metais, netoli Kretos ir Antikytheros salų, maždaug prieš 2100 metų čia nuskendusiame laive.
Po šimtmečio mokslininkams pavyko išsiaiškinti šio prietaiso paskirtį – pasirodė, kad tai astronominis prietaisas, galintis padėti nustatyti Saulės ir Mėnulio užtemimus, mėnesius ir jų dienas, taip pat tuo laiku jau žinomų planetų - Merkurijaus, Veneros, Marso, Jupiterio ir Saturno - padėtis.
Antikytheros mechanizmas kartais pavadinamas ir pirmuoju analoginiu kompiuteriu, o savo sudėtingumu jis atitiko aštuonioliktojo amžiaus laikrodžius.
Atanasofo-Berio (Atanasoff-Berry) kompiuteris
Jis buvo sukurtas keliais metais anksčiau nei „Collosus“ Ajovos valstybinio universiteto mokslininko Džono Atanasofo kartu su doktorantu Klifordu Beriu.
Atanasofas 1973 metais buvo pripažintas kompiuterio išradėju, nes pirmasis panaudojo pagrindinius principus, kurie kompiuteriuose naudojami ir iki šiol – dvejetainę skaičių sistemą, atmintį, į kurią galima įrašyti rezultatus bei duomenų apdorojimo ir atminties atskyrimą.
Šis kompiuteris buvo rašomojo stalo dydžio, svėrė per 300 kilogramų ir turėjo 300 vakuuminių lempų, jis galėjo atlikti vieną aritmetinę operaciją per 15 sekundžių.
"Deep Blue"
Šis korporacijos IBM pagamintas superkompiuteris buvo pirmasis, kuriam pavyko įveikti pasaulio šachmatų čempioną Garį Kasparovą. Tiesa, galutinis rezultatas buvo 4:2 Kasparovo naudai, nes mašina jį nugalėjo tik vienoje partijoje: Kasparovas laimėjo tris, ir dvi baigėsi lygiosiomis. Tai įvyko 1996 metais. Tačiau jau kitais metais „Deep Blue“ įveikė Kasparovą rezultatu 3.5:2.5.
„Deep Blue“ šachmatų programa per sekundę galėjo išanalizuoti 200 milijonų ėjimų bei 50 milijardų galimų pozicijų, o vieną ėjimą padarydavo vidutiniškai per tris minutes.
Vatsonas (Watson)
Tai kitas IBM kompiuteris, kuris vėl metė iššūkį žmonėms, tiktai kitame žaidimu – populiarioje nuo 1964 metų rodomoje JAV televizijos viktorinoje „Jeopardy!“.
2011 metais „Watson“ įveikė šios viktorinos čempionus Bradą Ruterį ir Keną Jeninigsą – pirmasis šioje viktorinoje buvo laimėjęs daugiausiai pinigų, o antrasis – tapo laimėtoju net 74 žaidimų iš eilės.
Žaidimo metu „Watson“ galėjo internetu pasiekti 200 milijonų puslapių įvairiausios informacijos, tiek struktūrizuotos, kaip įvairios enciklopedijos, įskaitant ir visą Wikipedijos tekstą, tiek ir padrikos – straipsnių, pranešimų, analizių, komentarų. Be to, „Watson“ galėjo apdoroti 500 gigabaitų (tai atitinka maždaug milijoną knygų) per sekundę.
Tiesa, IBM numato panaudoti šį dirbtinį intelektą ir kiek kitiems tikslams – kaip klinikinių sprendimų paramos sistemą, kuri padėtų nustatyti diagnozę ir gydyti pacientus.
