Naujųjų metų išvakarėse tarptautinei energetikos kompanijai „Shell“ priklausanti mobili naftos platforma „Kulluk“ po ištisos su jos transportavimu susijusių nesklandumų lavinos užplaukė ant seklumos prie Aliaskos įlankoje esančios Kodiako salos. Iš tiesų tai tebuvo įvykis, vainikavęs nepavykusio „Shell“ parengiamųjų naftos telkinių gręžimo darbų Boforto ir Čiukčių jūrose sezono pabaigą.

Eksperimentinis naftos telkinių gręžimo bandymų poligonas Aliaskos šiaurėje privertė iš naujo kelti klausimus apie naftos kompanijų pasirengimą vykdyti naftos gręžimo operacijas ypač atšiauriomis sąlygomis: spauda nesėkmingus „Shell“ bandymus netruko pakrikštyti tokiais apibūdinimas kaip „absoliuti nesėkmė“ ar „fiasko“ dar rugpjūčio mėnesį. Norvegijos energetikos gigantas „Statoil“ paskelbė, kad dėl „Shell“ nesėkmių bent metams (iki 2015 m.) atidės savo gręžimo darbų pradžią Čiukčių jūroje, o jau rugsėjį prancūzų energetikos kompanija „Total“ tapo pirmuoju naftos ir dujų milžinu, viešai paskelbusiu, jog naftos išsiliejimo rizika itin jautrioje aplinkoje yra per didelė, kad naftos kompanijos vykdytų gręžimo darbus Arktyje. Savotiškai apibendrindamas susidariusią situaciją, JAV Kongreso narys E. Markey iš karto po žinios apie „Kulluk“ užplaukimą ant seklumos pažymėjo: „Naftos kompanijos vis sako, kad jos gali užkariauti Arktį, tačiau Arktis vis įrodo, kad naftos kompanijos klysta.“

„Shell“ nesėkmių ruožas

Nenuostabu, kad jau sausio 8 d. JAV vidaus reikalų sekretorius K. Salazaras paskelbė, jog bus vykdoma „Shell“ veiksmų Arktyje peržiūra (truksianti 60 dienų), kuri koncentruosis į „Shell“ gebėjimą užtikrinti saugumą, prižiūrėti rangos sutartis (subrangovai dažnai atlieka didelę dalį operacijų) ir atitikti griežtus standartus, keliamus operacijoms Arktyje. K. Salazaras pažymėjo: „tokia nelaimingų nutikimų serija neramina, [...] gali būti, kad net ir 2013 m. „Shell“ bus nepasiruošusi judėti į priekį [su naftos gręžimo darbais]“.

Optimizmo neturėtų pridėti ir tai, kad C. Browner ir J. Podesta, du įtakingi ir su artimiausia B. Obamos aplinka siejami Amerikos progreso centro atstovai, sausio 17 d. JAV verslo savaitraštyje „Bloomberg“ pasirodžiusiame straipsnyje pažymėjo, kad nors naftos kompanijos ir Prezidento administracija užtikrino, jog dėl griežtos kontrolės ir naujų technologijų naftos gręžimo operacijos bus saugios, atrodo, kad toksai optimizmas buvo nepagrįstas. Jie taip pat pažymėjo, kad tapo akivaizdu, jog nėra saugaus būdo atlikti naftos ir dujų telkinių gręžimo darbus Arkties regione, o B. Obamos administracija šiais metais nebeturėtų išduoti jokių naujų leidimų „Shell“ ir sustabdyti procesus, susijusius su kitų kompanijų paraiškų svarstymu. Atkreiptinas dėmesys, kad tokios artimos JAV prezidentui aplinkos atstovų pozicijos gali lemti ir nuomonių pokyčius Baltuosiuose rūmuose, kur iki šiol Arkties šelfo telkinių eksploatacija buvo vertinama palankiai.

Kompanijai „Shell“, kuri į pasirengimo eksploatuoti naftos telkinius Boforto ir Čiukčių jūrose darbus jau investavo apie 4,5 mlrd. dolerių (įskaitant apie 2,2 mlrd. už licencijas), tokios nuotaikos JAV valdžios sluoksniuose gali reikšti tik blogas naujienas. Jeigu „Shell“ būtų priversta suspenduoti gręžimo darbus 2013 m., tai jai būtų skaudus smūgis. Viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria „Shell“, yra laiko stoka. Šiuo faktoriumi ir galima iš dalies paaiškinti, regis, iki galo nepasirengus forsuojamą naftos telkinių eksploatavimo programą. Mat dalies „Shell“ licencijų (įsigytų 2005 m.) galiojimo laikas (10 metų) jau netrukus baigsis, nebent „Shell“ sugebėtų įrodyti, kad komercinis telkinių eksploatavimas vietose, kur išpirktos licencijos, yra įmanomas (tai paprastai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios pratęsiamas licencijų galiojimo laikas). „Shell“ jau kreipėsi į JAV valdžią dėl licencijų pratęsimo, tačiau, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, būtų sunku patikėti, kad sprendimas bus priimtas artimiausiu metu, ką jau kalbėti apie tai, jog kompanijai tai gali reikšti papildomas išlaidas. 

Žvelgiant į praeitį verta priminti, kad „Shell“ buvo pasirengusi pradėti gręžimo darbus Boforto jūroje dar 2007 m., tačiau buvo priversta juos atidėti 1) dėl vietinių Aliaskos bendruomenių ir Aliaskos eskimų banginių medžioklės komisijos ieškinių prieš „Shell“ eksploatavimo planą patvirtinusią JAV mineralų valdymo tarnybą, todėl gręžimo darbai negalėjo būti vykdomi 2007–2009 m.; 2) ekologinė katastrofa Meksikos įlankoje lėmė, kad 2010 m. buvo nuspręsta nukelti galutinių leidimų gręžimo darbams suteikimą. Taip pat po šio įvykio buvo iš naujo persvarstyti ir sustiprinti naftos telkinių gręžimo standartai priekrantės zonoje, o 2011 m. „Shell“ pripažino, kad nesugebėjo gauti visų reikalingų leidimų ir gręžimo darbų nevykdys.

Regis, 2012 m. gręžimo sezonas turėjo tapti proveržiu. Vis dėlto taip neįvyko, jau greičiau atvirkščiai – šis sezonas gali tik dar labiau pristabdyti plėtrą regione. Nesėkmių pasirengiant buvo tikrai nemažai, iš jų trumpai paminėsime tik keletą. Liepos mėnesį „Shell“ naftos išsiliejimų likvidavimo laivas (centrinė grandis naftos išsiliejimo sustabdymo bei padarinių likvidavimo grandinėje ir būtina grandis siekiant vykdyti gręžimo darbus) kelis kartus neperėjo JAV pakrantės apsaugos sertifikavimo procedūros. Rugsėjo mėnesį naftos išsiliejimų likvidavimo laivui pakartotinai neperėjus testavimo „Shell“ pranešė, kad iki 2013 m. atideda žvalgomųjų naftos gręžinių gręžimo procedūras, o 2012 m. atliks tik parengiamuosius dviejų gręžinių (vieno Boforto ir vieno Čiukčių jūroje) darbus, t. y. apsiribojant gręžimu iki 1400 pėdų (apie 425 m) gylio, negręžiant sluoksnių, kuriuose kaupiasi nafta. Gruodžio mėnesį į spaudą pateko informacija, kad rugsėjį naftos išsiliejimo įrangos testai buvo ne šiaip nesėkmė, o visiška katastrofa: gaubtas naftos nuotėkiui sulaikyti (angl. containment dome) netikėtai nuskendo ir buvo smarkiai pažeistas didelio vandens slėgio, pasak į spaudą patekusio Aliaskos pareigūno posakio – gaubtas buvo „sutraiškytas kaip alaus skardinė“. Atkreiptinas dėmesys, kad testai vyko Pugeto sąsiauryje (Vašingtono valstija), kur oro sąlygos yra nepalyginamai geresnės negu Arktyje.

Tačiau problemų kilo anaiptol ne tik su naftos išsiliejimo padarinių likvidavimo technika: liepos mėnesį naftos gręžimo laivas „Noble Discoverer“ neatlaikius inkarui pradėjo dreifuoti ir vos neužplaukė ant seklumos prie Aleutų salų, rugsėjo 10 d., vos po vienos dienos, kai pagaliau buvo pradėti parengiamųjų gręžinių gręžimo darbai, „Shell“ buvo priversta nutraukti gręžimą Čiukčių jūroje ir atitraukti visus savo laivus, nes 360 kvadratinių mylių ledų sangrūda pradėjo judėti link gręžimo vietos. Ir galiausiai gruodžio mėnesį „Shell“ pastangas iš Aliaskos į Sietlą pertempti „Kulluk“ gręžimo platformą vainikavo jau minėtas incidentas: gręžimo platformą ir ją tempiančius laivus jungiantiems lynams kelis kartus nutrūkus, taip pat sugedus vienam iš ją tempiančių laivų (laivas buvo pakeistas kitu) ir galiausiai papuolus į audrą, dėl ko lynai nuo vieno iš platformą tempiančių laivų vėl nutrūko, buvo priimtas sprendimas atkabinti platformą ir nuo kito laivo ir evakuoti iš jos visus žmones. Nevaldoma „Kulluk“ užplaukė ant seklumos. Lyg to dar būtų negana, sausio 10 d. JAV aplinkos apsaugos agentūra pranešė, kad tiek „Kulluk“, tiek „Noble Discoverer“ daugybę kartų pažeidė Švaraus oro aktą (įvykdyti 32 pažeidimai, tarp jų – neįdiegta taršos kontrolės įranga, taršos stebėjimo reikalavimų nesilaikymas, taršos emisijų perviršis, savalaikis neinformavimas apie pažeidimus ir t. t.).

Tiesa, šviesioji šios istorijos pusė buvo ta, kad „Kulluk“ platforma, į kurią prieš gręžimo darbus buvo papildomai investuota bene 300 mln. JAV dolerių ir kurioje incidento metu buvo apie 550 tonų dyzelino, taip pat darbams reikalingų tepalų, atlaikė smūgį ir apie jokį nuotėkį nebuvo pranešta. Kol kas lieka neaiškus platformos pažeidimų mastas. Ir vis dėlto pagrindinis šios istorijos moralas būtų tas, kad ši nelaimė įvyko Aliaskos įlankoje netoli Pakrantės apsaugos stoties, o siekiant suvaldyti situaciją buvo mestos 500 žmonių pajėgos, pakrantės apsaugos laivai, personalas ir t. t. Jeigu tai būtų atsitikę Arkties vandenyne, kur nėra jokios infrastruktūros ir nė vienos pakrantės apsaugos stoties visoje šiaurinėje Aliaskos dalyje – „Shell“ būtų buvusi už 1000 mylių nuo pagalbos visiškai viena.

Kodėl Arkties naftos išteklių eksploatavimas yra toks problemiškas?

Kalbant apie naftos telkinių eksploatavimą Arktyje, būtina paminėti kelias labai glaudžiai susijusias problemas, lemiančias šio proceso komplikuotumą. Šiandieniniame diskurse neabejotinai visada yra prisimenama 2010 m. ekologinė katastrofa Meksikos įlankoje. Tai yra iš tiesų neblogas pavyzdys naftos išsiliejimų padarinių likvidavimui lyginti. Pirma labai rimta problema, su kuria neabejotinai būtų susidurta ekologinės nelaimės atveju Arktyje, yra artimos infrastruktūros stoka. Meksikos įlankoje ypač svarbu buvo tai, kad 500 mylių atstumu nuo naftos išsiliejimo šaltinio buvo keletas dešimčių oro uostų, keliasdešimt uostų, apie 30 pakrantės apsaugos stočių, ką jau kalbėti apie visą susisiekimo infrastruktūrą, kitas naftos kompanijas, veikiančias įlankoje, kelis tūkstančius žmonių, kurie dirbo likviduodami nelaimės padarinius ir t. t. Šia prasme naftos išsiliejimas įvyko praktiškai idealiomis sąlygomis pagalbos mobilizavimui organizuoti. Vienas Pasaulio gamtos fondo atstovas gana taikliai apibūdino skirtumą tarp nelaimių likvidavimo Meksikos įlankoje ir Arktyje: jo teigimu, „naftos išsiliejimas Meksikos įlankoje – tai tarsi širdies smūgis ligoninėje: čia yra viskas, ko reikia, kad būtų suteikta pagalba. Išsiliejimas Arktyje tai tarsi širdies smūgis Šiaurės ašigalyje – pagalbos galite nesitikėti.“  Aliaskoje į Šiaurę nuo poliarinio rato nėra nė vienos pakrantės apsaugos stoties, nė vieno didesnio jūrų ar oro uosto, regione nėra išplėtotas nei kelių, nei geležinkelių tinklas, ką jau kalbėti apie tai, kad JAV turi vos vieną ledlaužį, galintį veikti Arkties sąlygomis. Kyla klausimas: kiek laiko prireiktų pajėgoms mobilizuoti didelių ekologinių nelaimių atveju?

Žinoma, nereikia apsimesti, kad „Shell“ nesupranta rizikos: gręžimo darbuose dalyvavo apie 20 laivų, skirtų taip pat ir naftos išsiliejimo likvidavimo operacijoms. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad kol kas darbai vykdomi tik sekliuose vandenyse, t. y. ten, kur gylis nesiekia 400 metrų, šia prasme tai yra labai didelis skirtumas, palyginti su giliavandeniu gręžimu Meksikos įlankoje.

Antras labai svarbus aspektas yra naftos išvalymo klausimas. Boforto ir Čiukčių jūroms yra būdingas dažnas rūkas, audros ir šaltis, nepastovus ledo sluoksnis, ledonešiai, tačiau svarbiausia, kad ledo dangos čia nebūna vos kelis mėnesius per metus. Sezoniškumas yra ypač svarbus momentas, nes naftos išsiliejimo atveju laikas likviduoti padarinius ir sustabdyti išsiliejimą būtų itin trumpas. Lieka ir techninis naftos likvidavimo aspektas: šiandien dar tik diskutuojama, kokios technologijos ir kokie būdai yra efektyviausi išvalyti naftai tokiame šaltame vandenyje ar esant ledo sluoksniui. Keliami klausimai, kiek veiksmingi Arktyje yra tradiciniai naftos valymo būdai ir apie kokį naftos likvidavimo procentą galėtume kalbėti.

Trečias aspektas – žala itin jautriai (galbūt jautriausiai visame pasaulyje) Arkties ekosistemai ir vietiniams Aliaskos šiaurinių regionų gyventojams, kurių gerovė dažnai priklauso nuo gaunamų iš medžioklės ir žvejybos pajamų. Ne tik naftos išsiliejimas dėl pirmiau minėtų priežasčių būtų katastrofa, bet ir pats telkinių eksploatavimas gali keisti gyvūnijos elgesį, pavyzdžiui, banginių migracijos kelius ir pan. Kita vertus, neabejotina ir tai, kad industrijos atėjimas kuria galimybes ir darbo vietas ten, kur jų labiausiai trūksta.

Dar vienas momentas, kurį tikrai verta paminėti, yra ypač didelės Arkties telkinių eksploatavimo sąnaudos: jas lemia infrastruktūros stoka ir atšiauri aplinka, itin brangios naujos technologijos, laiko faktorius ir t. t. Ar šiandien dar apskritai galime kalbėti apie tokios veiklos rentabilumą? Svarbu ir tai, kad Arkties telkinių eksploatavimui būtinos aukštos naftos kainos, taip pat subsidijos ar mokesčių lengvatos. Atkreiptinas dėmesys ir į JAV skalūnų revoliuciją: prognozuojama, kad dėl skalūnų naftos bumo JAV jau 2020 m. taps daugiausia pasaulyje naftos išgaunančia valstybe. Šiame kontekste „Shell“ bandymai eksploatuoti naftos telkinius potencialiai labai pavojingomis sąlygomis gali nebeatrodyti tokie patrauklūs JAV valdžiai. Ką jau kalbėti apie tai, kad dėl skalūnų naftos bumo, tikėtina, kritus naftos kainai Arkties telkinių eksploatavimas gali iš viso pasidaryti ekonomiškai nuostolingas, juolab kad šiandien dar net nežinoma, kiek naftos apskritai bus galima išgauti Boforto ir Čiukčių jūrose.

Kompanijai „Shell“, kurios naujų telkinių žvalgymo programoje Arktis yra prioritetinis regionas, 2012 metai Aliaskoje, švelniai tariat, neatnešė lauktų rezultatų. Kompanijai, turinčiai naftos eksploatavimo licencijas ar dalininkės teises Arkties regionuose JAV, Kanadoje, Rusijoje ir Grenlandijoje, blogi precedentai yra mažiausiai reikalingi, nes gali turėti neigiamų padarinių ir kitose valstybėse. Vis dėlto nesėkmės yra naftos verslo dalis, o „Shell“ – viena galingiausių kompanijų pasaulyje, kuriai Arktis tėra nedidelė bendros dėlionės dalis ir kuri disponuoja milžiniškais resursais (2012 m. „Shell“ pelnas sudarė 27 mlrd. dolerių) bei turi gerą reputaciją. Nesėkmių padariniai gali nekaip atrodyti akcijų biržose (dramatiškų pokyčių čia tikrai nepastebima), bet nesėkmės taip pat kuria progresą ir teikia vertingų pamokų visoms kompanijoms, suinteresuotoms Arkties išteklių eksploatavimu. Aišku, kad pirmas raundas pralaimėtas, tačiau prieš akis jų dar ne vienas.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Autoriai: Rimvydas Ragauskas

Komentarai (0)