Internetinėje fotografijų ekspozicijoje "Maskuotė" (Camouflage) Saimonas Meneris (Simon Menner) įamžino kraštovaizdžio peizažuose užsimaskavusius Vokietijos karinių pajėgų snaiperius (žr. rašinio pabaigoje pateiktą nuotraukų seriją). O pasislėpę jie taip, kad įžiūrėti kai kuriuose kadruose labai sunku – ne tik su žodine užuomina, bet ir bakstelėjus pirštu į nuotraukos vietą, kurioje tūno snaiperis. Ką? Ten tūno snaiperis??? Pamiklinkite savo akį ir jūs. Snaiperiai slepiasi ne už 0,5 km, o vos už 10-15 metrų.
Ar greitai pastebėsite tuose kadruose meistriškai pasislėpusius šaulius, S. Meneriui ne taip svarbu. Nors šios nuotraukų serijos užmojis skamba gana paranojiškai, vis dėlto fotografas šiomis nuotraukomis norėjo pabrėžti, kad baimė, teroras ir sekimas yra nuolatinė modernaus gyvenimo dalis.
"Šios ekspozicijos intencija – priminti jums, kad saugotumėtės to, kas nematoma", - sako Berlyne (Vokietija) gyvenantis fotografas.
Jo teigimu, tai gali būti teroristai olimpinėse žaidynėse ar maratono varžybose, mūsų telefoninių pokalbių pasiklausančios specialiosios tarnybos ir pan. Visa tai yra pagrindiniai nūdienos grėsmių šaltiniai. Blogiausia, kad jie – nematomi. Kaip snaiperiai. Žinoma, nacionalinio saugumo agentai – ne tas pats, kas pasaloje tūnantys snaiperiai.
"Bet aš norėjau užaštrinti grėsmės momentą, norėjau leistis į kraštutinumus, - sako S. Meneris. – Tai – lyg savotiški atskaitos taškai, pagal kuriuos gali vertinti ir ne tokius kraštutinius grėsmės atvejus."
Fotografuoti jis pradėjo 2010 m., o vokiečių kariuomenė jį įsileido be problemų. Jis parašė laišką Vokietijos gynybos sekretoriui ir paaiškino savo sumanymo esmę. Netrukus jis susitiko su keliais aukšto rango kariuomenės atstovais, kurie padėjo jam įgyvendinti savo sumanymą.
"Nesitikėjau, kad kariuomenė bus tokia geranoriška ir atvira, - stebėjosi fotografas. – Spėju, taip nesunku buvo todėl, kad kariuomenė supranta, jog visuomenė mažai ja domisi. Jie suprato, kad tai – puiki proga pranešti apie save visuomenei. Kariškiai man netgi pasiūlė kartu skristi į Afganistaną."
Pirmoji sesija vyko Šiaurinėje Vokietijoje, netoli Baltijos jūros. Joje dalyvavo grupė šaulių-naujokų. Vėliau S. Meneris Alpėse fotografavo ir ką tik iš Afganistano grįžusius snaiperius-veteranus.
Pozuoti fotografijoms šauliai sutiko noriai. Nuotraukose jie slepiasi vilkėdami tikrąją tarnybinę uniformą ir maskuotę. Tačiau čia jie nufotografuoti iš žymiai arčiau nei būtų tikrovėje: nors įprastai juos nuo aukų skiria iki 600 metrų, šįkart snaiperiai slėpėsi vos už 10-15 metrų nuo objektyvo. Nepaisant to, kai kuriuose kadruose jų įžiūrėti praktiškai neįmanoma.
Tiesa, keliose fotografijose akis kliūva už santykinai nedidelių kraštovaizdžio objektų, kurie ir išduoda snaiperio buvimo vietą. Bet šie kadrai labiau primena užduoties autoriaus pastangas išvengti "sauso" žiūrovų sutriuškinimo – juk reikia, kad nors vieną, kitą snaiperį rastų ir pats žiūrovas. Tačiau kai kuriose nuotraukose įžiūrėti snaiperio praktiškai neįmanoma. Nors jis slepiasi, kaip jau minėjome, ne už 0,5 km, o vos už 10-15 metrų.
Autorius sako, kad nuotraukas parodoms išryškina ir spausdina specialiai labai dideles. Tačiau net ir tada daugelyje fotografijų snaiperiai taip ir lieka nepastebėti.
S. Meneriui labai patinka stebėti žiūrovų reakcijas. Mėgstamiausias momentas – kai žiūrovas sako, kad jis mato snaiperį ir net jį parodo, bet iš tikrųjų snaiperis tūno visai ne ten :) "Žmonės kartais būna labai patiklūs, naivūs", - pastebi jis.
Jei turite laisvą minutę, pabandykite įžiūrėti snaiperius ir jūs. Jei pastebėti bus sunku, perskaitykite po nuotrauka pateiktas žodines užuominas. Jei nepadės ir tai, kitoje naujienoje pateiksime fotografijas-atsakymus, kuriose užsimaskavę snaiperiai bus apibrėžti raudonu apskritimu.
Geros medžioklės! ;)
Fotografijas-atsakymus, kuriose užsimaskavę snaiperiai bus apibrėžti raudonu apskritimu, rasite čia.