Pasistatė namą, į kurį žiūrėdami daugelis aikčioja (0)
Trakų rajone neįprastą namą pasistatęs Vilniaus universiteto (VU) dėstytojas, kraštotvarkininkas ir geografas Ričardas Skorupskas ketverius metus – daugiausiai per atostogas ir savaitgaliais - kantriai plušo, kad galėtų įsikelti į namą, pastatytą savo rankomis. Už namą nereikia mokėti paskolų, o visas šildymo sezonas, trunkantis iki pusės metų, atsieina iki tūkstančio litų. Maža to, tokiame name galima džiaugtis puikiu mikroklimatu bei gera psichologine savijauta – natūrali statybinės medžiagos spalva ramina, akį džiugina neįprasto reljefo sienos, ant kurių krentantys šešėliai formuoja kaskart vis kitokį paveikslą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nors pats R. Skorupskas juokauja, kad tokius namus sau gali leisti tik turtingi žmonės, labiau turi omenyje ne pinigus, o skirtą laiką ir įdėtą savo darbą. Vis dėlto tokio namo pigiai nepasistatysite, ypač, jei norite tikrai kokybiško.
VU Gamtos mokslų fakulteto lektorius, daktaro laipsnį turintis R. Skorupskas sutiko papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo ir kokiais molinuko teikiamais privalumais gali mėgautis į šį namą pernai rudenį persikėlusi mokslininko šeima.
- Kodėl ryžotės statyti molinį namą?
- Nežinau, ar tai gyvenimo būdo, ar zodiako ženklo įtaka, bet nemėgstu gyvenime monotoniškumo – nemėgstu kartoti to pačio veiksmo ilgą laiką, kartoti tai, kas jau kitų padaryta. Tai, matyt, ir buvo pagrindinė priežastis, kad pabandžiau tą patį darbą padaryti kitoniškai. Paprastą namą pastatyti gali gana greitai – viskas yra žinoma: technologijos, kiekvieno proceso eiga. O čia yra naujovė – ką bedarytum, viską reikia apgalvoti – kai niekur neparašyta, kaip tas daroma, reikia pačiam viską pereiti. Aišku, supratau, kad tai truks ilgiau ir bus sudėtingiau, bet susidūriau ir su maloniais dalykais – tai yra įdomi patirtis, kūrybinis procesas ir rezultatas daug labiau džiuginantis nei po įprastinės statybos.
- Kaip reagavo jūsų šeima, artimieji, kolegos iš universtiteto – ar palaikė, kritikavo?
- Kaip ir bet kokią mintį ne visi palaiko, taip ir šiuo atveju – normalu, kad buvo tokių, kurie atkalbinėjo, tokių, kurie palaikė ir tokių, kurie neutraliai žiūrėjo. Labiausiai mane palaikė mano žmona. Daug buvo ir tokių, kurie atkalbinėjo. Daug kas sakė, kad šitas dalykas pernelyg brangus – ir laiko prasme, ir finansine. Tokius dalykus sau gali leisti tik turtingi žmonės – t.y. žaisti. Jeigu reikia būsto, ką mes darome? Nueiname, pasiimame paskolą, įsigyjame ir gyvename ir po to galvojame, kaip išsimokėsime. Mano statybos buvo susijusios su didesnėmis laiko sąnaudomis, pastangomis ir pinigais.
- Viską statėte savo rankomis, ar turėjote ir pagalbininkų?
- Turėjau vieną kitą pagalbininką, kurie man padėjo molį užsikelti, molio maišymui naudojau techniką, ne viską rankomis dariau. O šiaip visus kitus pastato segmentus formavau pats. Kita vertus, mes gyvenime nieko nedarome be aplinkinių, net ir tie, kurie mus palaiko, pritaria mūsų idėjoms, taip pat yra pagalbininkai. Pastebiu, kuomet atvažiuoja pas mane pažįstami, draugai, kurie statosi sau namus, pasižiūri, gauna įkvėpimo, pasikrauna ir toliau važiuoja dirbti.
- Iš kur gavote molio, pagrindinės statybinės medžiagos savo namui?
- Penkių kilometrų spinduliu bet kur Lietuvoje galima rasti molingos medžiagos, tinkamos statybai. Daugeliu atveju ji tiks tokia, kokia guli žemėje, kitais atvejais – reikės ją „paliesinti“: pridėti smėlio, žvyro, arba „pariebinti“ - pridėti gryno molio. Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje iš dirvožemio gali imti molį ir naudoti, tik šiaudo ar kitų organinių rišiklių užteks įmaišyti, Molingose lygumose į mišinį teks įterpti didesnę dalį liesinančios medžiagos (smėlio, žvyro). O Baltiškosiose aukštumose – gali tekti esamą gruntą tiek „paliesinti“, tiek „pariebinti“. Pasižiūrėjus pagal medžiagų tūrį, kurių reikia statybai tinkamam mišiniui paruošti, iš tikrųjų galutinis statybos produktas - pastatas turėtų vadintis ne molio, o smėlio – nes jis optimaliame mišinyje sudaro 80 proc. tūrio, o likusią dalį sudaro molis ir organiniai užpildai. Lygiai taip pat kaip ir gelžbetoniniuose pastatuose – daugiausiai smėlio, o rišamoji medžiaga – cementas sudaro iki ketvirtadalio viso tūrio.
- Iš kur sėmėtės žinių, kaip statyti tokį namą? Juk Lietuvoje neturime daug tokių pavyzdžių.
- Negalima sakyti, kad Lietuvoje nėra informacijos, yra, bet ji, deja, ne paskutinių dešimties ar dvidešimties metų, tai yra tarpukario Lietuvos laikotarpio knygos, skirtos naujai besikuriantiems ūkininkams, jų sodyboms formuoti. Bazinė medžiaga ir praktika buvo iš ten. Remiantis tarpukario laikotarpio praktika nemažai Lietuvoje buvo pastatyta molinių pastatų – Vidurio, Šiaurės Lietuvoje, kur mažiau miškingos ar bemiškės teritorijos, kur aplink apstu molingo grunto.
Kita profesionali medžiaga – daugiausias vokiška. Vokiečiai šioje srityje yra labiau pažengę. Gausu techninio pobūdžio mokslinės literatūros: straipsnių, monografijų, o be viso to, dar egzistuoja statybos iš molio techninis reglamentas. Tokia šiandieninė situacija greičiausiai susiklostė dėl didesnio gyventojų tankio, mažesnio organinės kilmės statybinių medžiagų. Žinoma, iš literatūros gauta informacija yra tik bazinės žinios, kurios vėliau apipinamos įvairiais subtiliais niuansais, kurie ateina su praktine patirtimi.
Čia kaip ir virtuvėje ruošiant patiekalus – atrodo receptas yra, padarai, bet kiekvienam skirtingai išeina – svarbu laiko momentas, eiliškumas, t.y. ką po ko, kokiu momentu dėti. Kokybė gaunama žinant subtilybes.
- Su kokiais sunkumais susidūrėte statybos proceso metu? Ar viskas išėjo taip, kaip norėjote, ar klojosi kaip sviestu patepta?
- Kaip sviestu patepta retai kada būna gyvenime. Kad klaidų būtų išvengta, arba bent jų skaičius sumažintas, būtina gerai viską apgalvoti. Lėkimas, aklas užsibrėžtų planų siekimas priveda prie to, kad turi darbą perdarinėti, antrą kartą gaišti laiką ir eikvoti jėgas. Manau, kad bet kurioje gyvenimo srityje yra taip pat.
Statybų metu buvo pamoka, gal net ir ne kartą, kuomet sugalvoji padaryti daugiau per dieną, o molis kaip žinia ne taip greitai džiūsta. Reikalingas laikas, kol perteklinė drėgmė iš jo neišgaruoja, jis yra plastiškas. Kai suformuoji aukštesnę sieną, jos nuo svorio pradeda deformuotis, viršutinis molio sluoksnis spaudžia apatinį, kuris plečiasi, pučiasi. Kitą dieną taip padaręs, turi išsipūtusią sienos dalį išlyginti. O jeigu viską darai kiek lėčiau, apsieini be papildomų darbų. Žinoma, labai daug priklauso ir nuo nuotaikos, kartais molis geriau limpa, o kartais krenta iš rankų.
- Tai vis dėlto, kaip gi atrodo jūsų molinis namas – kokias dar medžiagas jam naudojote?
- Lietuvoje statant būstą sunku būtų apsieiti be medienos, jeigu tai būtų Italija – greičiausiai būtų akmuo, o medžio minimaliai, nebent interjero detalėse. Naudojau medines konstrukcijas perdengimams tarp aukštų ir stogo konstrukcijoms, kai kuriems karkaso elementams. Be stiklo taip pat būtų sudėtinga – identiškas savybes turinčių alternatyvų jam sunku būtų surasti. Metalo naudojau minimaliai – tik kai kuriems mediniams elementams sujungti, suveržti. Stogas – apželdintas, jo privalumas – ilgaamžiškumas.
Pagrindinė statybinė medžiaga, tiek pagal tūrį, tiek pagal svorį yra smėlis, o tik po to molis. Nesunku netgi skaičiais tą santykį parodyti. Smėlio sunaudota 100 -120 tonų, o molio – apie 30 tonų.
Namas yra septynių metrų aukščio, dviejų aukštų, 110 kv. m. gyvenamojo ploto.
- Moliniai namai dažniausiai būna ovalo formos. Ar jūsų irgi toks ir kodėl?
- Pagal planinę formą – taip, ovalas. Tai daroma iš racionalumo sumetimų. Jei viską suskaičiuotume, pasirodytų, kad apvali forma yra racionaliausia. Gyvojoje gamtoje sunku surasti kampuotų objektų, o jei jie ir atsiranda, tai visi aplinkoje egzistuojantys procesai tuos kampus stengiasi „nuimti“. Taisyklinga – kampuota būsto forma padidina išorės sienų paviršiaus plotą, dėl to į aplinką išspinduliuojama daugiau šilumos arba daugiau reikia šiltinamosios medžiagos, o viduje naudingo ploto nesukuria. Pažiūrėkite į mūsų butus, kam mes naudojame kampus? Arba kokį baldą įstumiame, arba jis lieka nenaudojamas. Juk ir eidami patalpoje, kampo neišlenkiame, einame lenkta trajektorija. Kampuotos formos ir tūriai patogūs projektuotojams ir statytojams, pardavėjams, gyventojui jos nėra būtinos.
- Jūs tikite, kad jūsų molinis namas yra pats ekologiškiausias ir pats sveikiausias?
- Šito negaliu pasakyti, galime užsibrėžti sau idealaus ekologiško namo modelį, bet visi variantai, kuriuos mes realizuojame, yra kažkas tarpinio, ėjimas link to, bet toli gražu ne idealus dalykas.
Jeigu kalbėtume apie molį kaip medžiagą, yra daug faktų, kurie gali įrodyti, kad tai yra ekologiškiausia medžiaga iš naudotinų – kad ir lyginant su šiaudais, medžiu ir kitomis panašaus pobūdžio medžiagomis. Medis yra atsinaujinantis išteklius, bet mes jį kertame gyvą, ne apmirusį ar nudžiuvusį.
O gyvas medis dar ilgus metus atlieka ekologines ir socialines funkcijas. Jeigu mes jo nenukirstume, tarkime, pušis iki gamtinės brandos dar egzistuotų mažiausiai 60 metų – ir teiktų naudą aplinkai. Su šiaudais situacija labai panaši. Grūdinėmis kultūromis užimti laukai yra intensyviai agrariškai įsavinti: stipriai tręšiami ir kitais būdais chemizuojami, tad su su ekologija mažai ką bendro turi.
- Molis irgi gamtinis išteklis, o ištekliai riboti, ar ne taip?
- Tai tiesa. Molis yra gamtinis ribotas išteklius, bet esmė tame, kad mes jo cheminės sudėties ir struktūros nepakeičiame, tik suteikiame norimą formą, jis lieka lygiai toks pats tik užkonservuotas – sausame būvyje, toje pačioje ar netolimoje vietoje nuo ten, kur jis buvo iškastas. Jis slūgsojimo vietoje yra nenaudojamas. Augalai, jeigu jie siurbia šaknimis, naudoja viršutinį žemės sluoksnį, jame esančius tirpalus, o giliau yra galimas rezervas augalams, kurį mes laikinai pasiimame, suformuojame namui sienas, o po daug metų, namui netekus šeimininko, sugriuvus, lietui užlijus, ant tos kalvos vėl nesunkiai įsisės žolė ir užaugs medžiai. Jiems nereiks šaknimis skaidyti antropogeniškai suformuotos, išdegtos uolienos. Nedegtas molis greitai grįžta į savo pirminę būseną.
- Koks jausmas yra gyventi moliniame name?
- Kadangi interjeras netradicinis ir savas, jis emociškai tikrai geriau nuteikia – patalpoje nėra būtinybės kabinti papildomas sieną gražinančias priemones. Sienų paviršius reljefingas, todėl prie skirtingo apšvietimo atsiranda plastiškų formų kontūrai. Jausena yra maloni. Dar prisideda ir tai, kad tai rankų darbo namai. Žmogus labiausiai džiaugiasi tais dalykais, kuriuos pats sukuria, ne nuperka. Pirktinis daiktas, priklausomai nuo vertės, nuotaiką pakelia dienai, dviem, savaitei – užsimiršti ir vėl po senovei gyveni. Vėl norint džiaugsmo – vėl eini pirkti. Kai pats padarai, peno sielai yra labai daug, kiekvieną kartą gali prisiminti, kaip tą darbą darei, kokius jausmus išgyvenai.
- Sakoma, kad moliniame name ir mikroklimatas geresnis, ar jaučiate tai?
- Molio, kaip medžiagos, teorija teigia, kad molis yra medžiaga, kuri sugeba savyje perteklinę patalpos drėgmę vandens garų pavidalu sukaupti, o kada jos trūksta patalpoje – atiduoti. Molis nuolat patalpoje palaiko apie 50 proc. drėgnumą, tai žmogaus kvėpavimo takams yra tinkamiausia.
- O kaip dėl šildymo moliniame name – ar jūsų sąskaitos už šildymą būna didelės?
- Įmanomi visi šiuo metu egzistuojantys šildymo būdai. Mūsų name yra krosnelė virtuvėje, kuri žiemos metu pašildo vandenį ir teikia pašildytą vandenį į radiatorių, grindinio – sieninio šildymo kolektorių.
Šildymo sezonas prasideda pagal šeimininkės pageidavimą, dažniausiai kiek anksčiau nei miestuose – nuo spalio vidurio ir tęsiasi iki balandžio vidurio, per tą laikotarpį sunaudotas kuras atseina apie apie 700-1000 litų.
- Jūsų nuomone, kiek Lietuvoje galime turėti molio namų?
- Lietuvoje labai daug buvo molinių pastatų tarpukario laikotarpiu. Pagal molinių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų skaičių pirmavo tuometinės Šiaulių, Panevėžio, Mažeikių apskritys. Dabar Registrų centre tikslios statistikos negausime, reikėtų atskirai nagrinėti kiekvieno pastato registracijos dokumentus ir aiškintis jo konstruktyvo sudėtį, dėl to, kad moliniai namai patenka pagal medžiaginę sudėtį į „kitų“ kategoriją.
Faktas tas, kad dešimtys vienetų molinių pastatų išlikę nuo XVIII - XIX amžiaus dvarų sodybose, dešimtys tūkstančių išlikę nuo tarpukario laikų. Po nepriklausomybės atgavimo – šimtai vienetų, bet jie nefiksuoti, daugiausiai iš Nepriklausomybės laikotarpio pradžios. Statyba iš molio, deja, nėra masinis reiškinys.
- Kodėl? Brangu, ar nežinoma, kaip statyti?
- Greičiausiai tai ne žinių reikalas, pagrindinės priežastys būtų – nedegto molio visuotinis prieinamumas ir gaminių iš jo nebuvimas statybinių medžiagų rinkoje. Žinoma, tikslinga būtų teikti daugiau informacijos apie teigiamas šios medžiagos savybes, kas labiau ją išpopuliarintų. Bet kuri kita medžiaga turi savo prekinę išvaizdą, savo pakuotę, tiekėją ir pan. Lietuvoje nėra gamintojo, kuris pateiktų platų spektrą produkcijos iš nedegto molio. Viskas, kas yra rinkoje, tai atvežtiniai Vokietijoje gaminti, santykinai brangūs produktai. Taigi išeina kaip prabangos dalykas. Tą patį galima būtų daryti ir Lietuvoje savais resursais, bet nieks nenori, o gal greičiau nedrįsta investuoti, nežino atsipirkimo laiko, grąžos ir ar apskritai pavyks.
- Lietuviui, be abejo, labai smalsu, kiek gali kainuoti molinis namas? Dauguma įsivaizduoja, kad tai turėtų būti pigiau už įprastinį namą, bet iš to, ką jūs pasakojate, kiek tai laiko užima, ar neišeina brangiau?
- Žiūrint ką vertinsime. Medžiagą namo statybai galime gauti labai nebrangiai arba netgi nemokamai, jeigu sklype jos yra - belieka tik išsikasti ir pasiruošti. Kitas dalykas – darbas. Jeigu patys nenorime to daryti ir samdome darbininkus, techniką iš karto kaina šokteli labai stipriai.
Jeigu mes statome stačiakampį namą, sutikite, kad tai yra paprasčiau – klojinius padarai, sudedi ir bet kam paaiškinęs su pigia darbo jėga gali tą darbą padaryti. Jeigu statai sudėtingos konfigūracijos pastatą, reikia arba labai gerų ir brangiai apmokamų specialistų brigados, arba pačiam dalyvauti visame procese. Tai ir lemia kainą. Galite dėti skardinį stogą – iškart kaina kris, apželdintą – kaina šoktels kelis kartus.
Jeigu žmonės ryžtasi ir patys stato ūkio būdu, galima labai daug sutaupyti ir patiems pasidomėjus ar pasikonsultavus gauti kokybiškai geresnį rezultatą. Bet jeigu tikimės, kad statydami iš šiaudų ar molio ir samdydami specialistus pasistatysime pigesnį namą – tai ne visai tiesa.
- Šiuo metu mūrinį namą galima pasistatyti ne mažiau kaip už pusę milijono. Jeigu statytume iš molio, suma, ko gero, būtų ne mažesnė?
- Drąsiai galiu sakyti, kad labai panašiai. Žmonės gali sutaupyti atsisakę žmogiškųjų ir techninių išteklių ir išorės. Statant standartinį pastatą, žmogiškieji ir techniniai ištekliai sudaro maždaug pusę sumos – kita pusė medžiagos. Jeigu pastatas nestandartinis – žmogiškieji ir techniniai ištekliai sudaro du trečdalius nuo visos pastato kainos.
- Žmogui, kuris norėtų ir ryžtųsi statyti molinį namą, koks būtų jūsų patarimas, nuo ko pradėti?
- Pirma, reikėtų pažinti visą tautos architektūros raidos istoriją. Tada nesunkiai atsikratoma visokių baimių, tarkime, kad statybos būdas Lietuvoje naujas, neatrastas dalykas. Kai nežinai, atrodo, kad esi vienintelis ir nepakartojamas, bet iš tiesų statybos iš molio tradicijai Lietuvoje yra mažiausiai 300 metų (daugiau kaip prieš 5000 metų archeologų rekonstruotas Samantonių būstas taip pat buvo pastatytas naudojant molingą gruntą). Pažinus istoriją, tiesiog nebijoti iššūkių ir nuotaikingo gyvenimo.
VU Gamtos mokslų fakulteto lektorius, daktaro laipsnį turintis R. Skorupskas sutiko papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo ir kokiais molinuko teikiamais privalumais gali mėgautis į šį namą pernai rudenį persikėlusi mokslininko šeima.
- Kodėl ryžotės statyti molinį namą?
- Nežinau, ar tai gyvenimo būdo, ar zodiako ženklo įtaka, bet nemėgstu gyvenime monotoniškumo – nemėgstu kartoti to pačio veiksmo ilgą laiką, kartoti tai, kas jau kitų padaryta. Tai, matyt, ir buvo pagrindinė priežastis, kad pabandžiau tą patį darbą padaryti kitoniškai. Paprastą namą pastatyti gali gana greitai – viskas yra žinoma: technologijos, kiekvieno proceso eiga. O čia yra naujovė – ką bedarytum, viską reikia apgalvoti – kai niekur neparašyta, kaip tas daroma, reikia pačiam viską pereiti. Aišku, supratau, kad tai truks ilgiau ir bus sudėtingiau, bet susidūriau ir su maloniais dalykais – tai yra įdomi patirtis, kūrybinis procesas ir rezultatas daug labiau džiuginantis nei po įprastinės statybos.
- Kaip reagavo jūsų šeima, artimieji, kolegos iš universtiteto – ar palaikė, kritikavo?
- Kaip ir bet kokią mintį ne visi palaiko, taip ir šiuo atveju – normalu, kad buvo tokių, kurie atkalbinėjo, tokių, kurie palaikė ir tokių, kurie neutraliai žiūrėjo. Labiausiai mane palaikė mano žmona. Daug buvo ir tokių, kurie atkalbinėjo. Daug kas sakė, kad šitas dalykas pernelyg brangus – ir laiko prasme, ir finansine. Tokius dalykus sau gali leisti tik turtingi žmonės – t.y. žaisti. Jeigu reikia būsto, ką mes darome? Nueiname, pasiimame paskolą, įsigyjame ir gyvename ir po to galvojame, kaip išsimokėsime. Mano statybos buvo susijusios su didesnėmis laiko sąnaudomis, pastangomis ir pinigais.
- Viską statėte savo rankomis, ar turėjote ir pagalbininkų?
- Turėjau vieną kitą pagalbininką, kurie man padėjo molį užsikelti, molio maišymui naudojau techniką, ne viską rankomis dariau. O šiaip visus kitus pastato segmentus formavau pats. Kita vertus, mes gyvenime nieko nedarome be aplinkinių, net ir tie, kurie mus palaiko, pritaria mūsų idėjoms, taip pat yra pagalbininkai. Pastebiu, kuomet atvažiuoja pas mane pažįstami, draugai, kurie statosi sau namus, pasižiūri, gauna įkvėpimo, pasikrauna ir toliau važiuoja dirbti.
- Iš kur gavote molio, pagrindinės statybinės medžiagos savo namui?
- Penkių kilometrų spinduliu bet kur Lietuvoje galima rasti molingos medžiagos, tinkamos statybai. Daugeliu atveju ji tiks tokia, kokia guli žemėje, kitais atvejais – reikės ją „paliesinti“: pridėti smėlio, žvyro, arba „pariebinti“ - pridėti gryno molio. Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje iš dirvožemio gali imti molį ir naudoti, tik šiaudo ar kitų organinių rišiklių užteks įmaišyti, Molingose lygumose į mišinį teks įterpti didesnę dalį liesinančios medžiagos (smėlio, žvyro). O Baltiškosiose aukštumose – gali tekti esamą gruntą tiek „paliesinti“, tiek „pariebinti“. Pasižiūrėjus pagal medžiagų tūrį, kurių reikia statybai tinkamam mišiniui paruošti, iš tikrųjų galutinis statybos produktas - pastatas turėtų vadintis ne molio, o smėlio – nes jis optimaliame mišinyje sudaro 80 proc. tūrio, o likusią dalį sudaro molis ir organiniai užpildai. Lygiai taip pat kaip ir gelžbetoniniuose pastatuose – daugiausiai smėlio, o rišamoji medžiaga – cementas sudaro iki ketvirtadalio viso tūrio.
- Iš kur sėmėtės žinių, kaip statyti tokį namą? Juk Lietuvoje neturime daug tokių pavyzdžių.
- Negalima sakyti, kad Lietuvoje nėra informacijos, yra, bet ji, deja, ne paskutinių dešimties ar dvidešimties metų, tai yra tarpukario Lietuvos laikotarpio knygos, skirtos naujai besikuriantiems ūkininkams, jų sodyboms formuoti. Bazinė medžiaga ir praktika buvo iš ten. Remiantis tarpukario laikotarpio praktika nemažai Lietuvoje buvo pastatyta molinių pastatų – Vidurio, Šiaurės Lietuvoje, kur mažiau miškingos ar bemiškės teritorijos, kur aplink apstu molingo grunto.
Kita profesionali medžiaga – daugiausias vokiška. Vokiečiai šioje srityje yra labiau pažengę. Gausu techninio pobūdžio mokslinės literatūros: straipsnių, monografijų, o be viso to, dar egzistuoja statybos iš molio techninis reglamentas. Tokia šiandieninė situacija greičiausiai susiklostė dėl didesnio gyventojų tankio, mažesnio organinės kilmės statybinių medžiagų. Žinoma, iš literatūros gauta informacija yra tik bazinės žinios, kurios vėliau apipinamos įvairiais subtiliais niuansais, kurie ateina su praktine patirtimi.
Čia kaip ir virtuvėje ruošiant patiekalus – atrodo receptas yra, padarai, bet kiekvienam skirtingai išeina – svarbu laiko momentas, eiliškumas, t.y. ką po ko, kokiu momentu dėti. Kokybė gaunama žinant subtilybes.
- Su kokiais sunkumais susidūrėte statybos proceso metu? Ar viskas išėjo taip, kaip norėjote, ar klojosi kaip sviestu patepta?
- Kaip sviestu patepta retai kada būna gyvenime. Kad klaidų būtų išvengta, arba bent jų skaičius sumažintas, būtina gerai viską apgalvoti. Lėkimas, aklas užsibrėžtų planų siekimas priveda prie to, kad turi darbą perdarinėti, antrą kartą gaišti laiką ir eikvoti jėgas. Manau, kad bet kurioje gyvenimo srityje yra taip pat.
Statybų metu buvo pamoka, gal net ir ne kartą, kuomet sugalvoji padaryti daugiau per dieną, o molis kaip žinia ne taip greitai džiūsta. Reikalingas laikas, kol perteklinė drėgmė iš jo neišgaruoja, jis yra plastiškas. Kai suformuoji aukštesnę sieną, jos nuo svorio pradeda deformuotis, viršutinis molio sluoksnis spaudžia apatinį, kuris plečiasi, pučiasi. Kitą dieną taip padaręs, turi išsipūtusią sienos dalį išlyginti. O jeigu viską darai kiek lėčiau, apsieini be papildomų darbų. Žinoma, labai daug priklauso ir nuo nuotaikos, kartais molis geriau limpa, o kartais krenta iš rankų.
- Tai vis dėlto, kaip gi atrodo jūsų molinis namas – kokias dar medžiagas jam naudojote?
- Lietuvoje statant būstą sunku būtų apsieiti be medienos, jeigu tai būtų Italija – greičiausiai būtų akmuo, o medžio minimaliai, nebent interjero detalėse. Naudojau medines konstrukcijas perdengimams tarp aukštų ir stogo konstrukcijoms, kai kuriems karkaso elementams. Be stiklo taip pat būtų sudėtinga – identiškas savybes turinčių alternatyvų jam sunku būtų surasti. Metalo naudojau minimaliai – tik kai kuriems mediniams elementams sujungti, suveržti. Stogas – apželdintas, jo privalumas – ilgaamžiškumas.
Pagrindinė statybinė medžiaga, tiek pagal tūrį, tiek pagal svorį yra smėlis, o tik po to molis. Nesunku netgi skaičiais tą santykį parodyti. Smėlio sunaudota 100 -120 tonų, o molio – apie 30 tonų.
Namas yra septynių metrų aukščio, dviejų aukštų, 110 kv. m. gyvenamojo ploto.
- Moliniai namai dažniausiai būna ovalo formos. Ar jūsų irgi toks ir kodėl?
- Pagal planinę formą – taip, ovalas. Tai daroma iš racionalumo sumetimų. Jei viską suskaičiuotume, pasirodytų, kad apvali forma yra racionaliausia. Gyvojoje gamtoje sunku surasti kampuotų objektų, o jei jie ir atsiranda, tai visi aplinkoje egzistuojantys procesai tuos kampus stengiasi „nuimti“. Taisyklinga – kampuota būsto forma padidina išorės sienų paviršiaus plotą, dėl to į aplinką išspinduliuojama daugiau šilumos arba daugiau reikia šiltinamosios medžiagos, o viduje naudingo ploto nesukuria. Pažiūrėkite į mūsų butus, kam mes naudojame kampus? Arba kokį baldą įstumiame, arba jis lieka nenaudojamas. Juk ir eidami patalpoje, kampo neišlenkiame, einame lenkta trajektorija. Kampuotos formos ir tūriai patogūs projektuotojams ir statytojams, pardavėjams, gyventojui jos nėra būtinos.
- Jūs tikite, kad jūsų molinis namas yra pats ekologiškiausias ir pats sveikiausias?
- Šito negaliu pasakyti, galime užsibrėžti sau idealaus ekologiško namo modelį, bet visi variantai, kuriuos mes realizuojame, yra kažkas tarpinio, ėjimas link to, bet toli gražu ne idealus dalykas.
Jeigu kalbėtume apie molį kaip medžiagą, yra daug faktų, kurie gali įrodyti, kad tai yra ekologiškiausia medžiaga iš naudotinų – kad ir lyginant su šiaudais, medžiu ir kitomis panašaus pobūdžio medžiagomis. Medis yra atsinaujinantis išteklius, bet mes jį kertame gyvą, ne apmirusį ar nudžiuvusį.
O gyvas medis dar ilgus metus atlieka ekologines ir socialines funkcijas. Jeigu mes jo nenukirstume, tarkime, pušis iki gamtinės brandos dar egzistuotų mažiausiai 60 metų – ir teiktų naudą aplinkai. Su šiaudais situacija labai panaši. Grūdinėmis kultūromis užimti laukai yra intensyviai agrariškai įsavinti: stipriai tręšiami ir kitais būdais chemizuojami, tad su su ekologija mažai ką bendro turi.
- Molis irgi gamtinis išteklis, o ištekliai riboti, ar ne taip?
- Tai tiesa. Molis yra gamtinis ribotas išteklius, bet esmė tame, kad mes jo cheminės sudėties ir struktūros nepakeičiame, tik suteikiame norimą formą, jis lieka lygiai toks pats tik užkonservuotas – sausame būvyje, toje pačioje ar netolimoje vietoje nuo ten, kur jis buvo iškastas. Jis slūgsojimo vietoje yra nenaudojamas. Augalai, jeigu jie siurbia šaknimis, naudoja viršutinį žemės sluoksnį, jame esančius tirpalus, o giliau yra galimas rezervas augalams, kurį mes laikinai pasiimame, suformuojame namui sienas, o po daug metų, namui netekus šeimininko, sugriuvus, lietui užlijus, ant tos kalvos vėl nesunkiai įsisės žolė ir užaugs medžiai. Jiems nereiks šaknimis skaidyti antropogeniškai suformuotos, išdegtos uolienos. Nedegtas molis greitai grįžta į savo pirminę būseną.
- Koks jausmas yra gyventi moliniame name?
- Kadangi interjeras netradicinis ir savas, jis emociškai tikrai geriau nuteikia – patalpoje nėra būtinybės kabinti papildomas sieną gražinančias priemones. Sienų paviršius reljefingas, todėl prie skirtingo apšvietimo atsiranda plastiškų formų kontūrai. Jausena yra maloni. Dar prisideda ir tai, kad tai rankų darbo namai. Žmogus labiausiai džiaugiasi tais dalykais, kuriuos pats sukuria, ne nuperka. Pirktinis daiktas, priklausomai nuo vertės, nuotaiką pakelia dienai, dviem, savaitei – užsimiršti ir vėl po senovei gyveni. Vėl norint džiaugsmo – vėl eini pirkti. Kai pats padarai, peno sielai yra labai daug, kiekvieną kartą gali prisiminti, kaip tą darbą darei, kokius jausmus išgyvenai.
- Sakoma, kad moliniame name ir mikroklimatas geresnis, ar jaučiate tai?
- Molio, kaip medžiagos, teorija teigia, kad molis yra medžiaga, kuri sugeba savyje perteklinę patalpos drėgmę vandens garų pavidalu sukaupti, o kada jos trūksta patalpoje – atiduoti. Molis nuolat patalpoje palaiko apie 50 proc. drėgnumą, tai žmogaus kvėpavimo takams yra tinkamiausia.
- O kaip dėl šildymo moliniame name – ar jūsų sąskaitos už šildymą būna didelės?
- Įmanomi visi šiuo metu egzistuojantys šildymo būdai. Mūsų name yra krosnelė virtuvėje, kuri žiemos metu pašildo vandenį ir teikia pašildytą vandenį į radiatorių, grindinio – sieninio šildymo kolektorių.
Šildymo sezonas prasideda pagal šeimininkės pageidavimą, dažniausiai kiek anksčiau nei miestuose – nuo spalio vidurio ir tęsiasi iki balandžio vidurio, per tą laikotarpį sunaudotas kuras atseina apie apie 700-1000 litų.
- Jūsų nuomone, kiek Lietuvoje galime turėti molio namų?
- Lietuvoje labai daug buvo molinių pastatų tarpukario laikotarpiu. Pagal molinių gyvenamųjų ir ūkinių pastatų skaičių pirmavo tuometinės Šiaulių, Panevėžio, Mažeikių apskritys. Dabar Registrų centre tikslios statistikos negausime, reikėtų atskirai nagrinėti kiekvieno pastato registracijos dokumentus ir aiškintis jo konstruktyvo sudėtį, dėl to, kad moliniai namai patenka pagal medžiaginę sudėtį į „kitų“ kategoriją.
Faktas tas, kad dešimtys vienetų molinių pastatų išlikę nuo XVIII - XIX amžiaus dvarų sodybose, dešimtys tūkstančių išlikę nuo tarpukario laikų. Po nepriklausomybės atgavimo – šimtai vienetų, bet jie nefiksuoti, daugiausiai iš Nepriklausomybės laikotarpio pradžios. Statyba iš molio, deja, nėra masinis reiškinys.
- Kodėl? Brangu, ar nežinoma, kaip statyti?
- Greičiausiai tai ne žinių reikalas, pagrindinės priežastys būtų – nedegto molio visuotinis prieinamumas ir gaminių iš jo nebuvimas statybinių medžiagų rinkoje. Žinoma, tikslinga būtų teikti daugiau informacijos apie teigiamas šios medžiagos savybes, kas labiau ją išpopuliarintų. Bet kuri kita medžiaga turi savo prekinę išvaizdą, savo pakuotę, tiekėją ir pan. Lietuvoje nėra gamintojo, kuris pateiktų platų spektrą produkcijos iš nedegto molio. Viskas, kas yra rinkoje, tai atvežtiniai Vokietijoje gaminti, santykinai brangūs produktai. Taigi išeina kaip prabangos dalykas. Tą patį galima būtų daryti ir Lietuvoje savais resursais, bet nieks nenori, o gal greičiau nedrįsta investuoti, nežino atsipirkimo laiko, grąžos ir ar apskritai pavyks.
- Lietuviui, be abejo, labai smalsu, kiek gali kainuoti molinis namas? Dauguma įsivaizduoja, kad tai turėtų būti pigiau už įprastinį namą, bet iš to, ką jūs pasakojate, kiek tai laiko užima, ar neišeina brangiau?
- Žiūrint ką vertinsime. Medžiagą namo statybai galime gauti labai nebrangiai arba netgi nemokamai, jeigu sklype jos yra - belieka tik išsikasti ir pasiruošti. Kitas dalykas – darbas. Jeigu patys nenorime to daryti ir samdome darbininkus, techniką iš karto kaina šokteli labai stipriai.
Jeigu mes statome stačiakampį namą, sutikite, kad tai yra paprasčiau – klojinius padarai, sudedi ir bet kam paaiškinęs su pigia darbo jėga gali tą darbą padaryti. Jeigu statai sudėtingos konfigūracijos pastatą, reikia arba labai gerų ir brangiai apmokamų specialistų brigados, arba pačiam dalyvauti visame procese. Tai ir lemia kainą. Galite dėti skardinį stogą – iškart kaina kris, apželdintą – kaina šoktels kelis kartus.
Jeigu žmonės ryžtasi ir patys stato ūkio būdu, galima labai daug sutaupyti ir patiems pasidomėjus ar pasikonsultavus gauti kokybiškai geresnį rezultatą. Bet jeigu tikimės, kad statydami iš šiaudų ar molio ir samdydami specialistus pasistatysime pigesnį namą – tai ne visai tiesa.
- Šiuo metu mūrinį namą galima pasistatyti ne mažiau kaip už pusę milijono. Jeigu statytume iš molio, suma, ko gero, būtų ne mažesnė?
- Drąsiai galiu sakyti, kad labai panašiai. Žmonės gali sutaupyti atsisakę žmogiškųjų ir techninių išteklių ir išorės. Statant standartinį pastatą, žmogiškieji ir techniniai ištekliai sudaro maždaug pusę sumos – kita pusė medžiagos. Jeigu pastatas nestandartinis – žmogiškieji ir techniniai ištekliai sudaro du trečdalius nuo visos pastato kainos.
- Žmogui, kuris norėtų ir ryžtųsi statyti molinį namą, koks būtų jūsų patarimas, nuo ko pradėti?
- Pirma, reikėtų pažinti visą tautos architektūros raidos istoriją. Tada nesunkiai atsikratoma visokių baimių, tarkime, kad statybos būdas Lietuvoje naujas, neatrastas dalykas. Kai nežinai, atrodo, kad esi vienintelis ir nepakartojamas, bet iš tiesų statybos iš molio tradicijai Lietuvoje yra mažiausiai 300 metų (daugiau kaip prieš 5000 metų archeologų rekonstruotas Samantonių būstas taip pat buvo pastatytas naudojant molingą gruntą). Pažinus istoriją, tiesiog nebijoti iššūkių ir nuotaikingo gyvenimo.
(46)
(3)
(43)