Jei ši problema ir toliau bus aktuali, manau, kad viso pasaulio mokslininkų pareiga yra surasti tinkamus jos sprendimo būdus.

– Minėjote, kad yra ir daugiau branduolinės energijos iššūkių. Kokie jie?

– Šiandien veikiančiuose reaktoriuose išnaudojamas tik 1 procentas kuro potencialo. Pradėjus naudoti greitų neutronų reaktorius, šie padėtų padidinti energijos kiekį 50 ar net 100 kartų, naudojant tą patį kiekį urano. Tai yra antrasis šiandienos branduolinės technologijos iššūkis.

Trečiasis iššūkis yra susijęs su ekonominiais ir finansiniais klausimais. Pastatyti didžiulius reaktorius šiandien užtrunka labai ilgai, t.y. 10 metų nuo sprendimo imtis veiksmų priėmimo iki pirmosios pagamintos kilovatvalandės. Šalys, įmonės per tuos dešimt metų investuoja pinigus, bet negeneruoja pajamų. Taigi, vertinant ekonominiu požiūriu bei atsižvelgiant į šiandienos modernius finansinius modelius, tai nėra gerai veikianti sistema.

– Kiek kainuoja pastatyti vieną reaktorių?

– Pastatyti reaktorių kainuoja apie 3-5 mlrd. eurų, jeigu ne daugiau. Dėl šios priežasties geresnis pasirinkimas galėtų būti mažesnių gabaritų moduliniai reaktoriai (angl. Small modular reactors, SMRs), kurie yra lankstesni ir ekonomiškiau naudojantys energiją.

Mano įsitikinimu, šie reaktoriai turi pranašumą ekonominiu ir finansiniu požiūriu, nes jie yra lengviau sukonstruojami ir pagaminami. Sugeneravus pajamas, kitas reaktorius gali būti pastatytas be tolimesnio delsimo.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas yra tai, jog šie reaktoriai susideda iš mažų blokų, kurie įgalina elektros gamybai pasitelkti atsinaujinančius energijos šaltinius, tokius, kaip vėjo, saulės ar geoterminė energija.

Visuomenei reikalinga elektra ir sprendimai, kurie nereikalautų didelių rizikų, būtų įgyvendinami per nustatytą laiko tarpą ir pernelyg nesutrikdytų jų gyvenimo būdo. Priimant sprendimus, susijusius su branduoline energija, reikia atsižvelgti į šiuos kriterijus.

– Ar įvairių šalių vyriausybės bus pasirengusios investuoti į šių, ne pigiai kainuojančių, problemų sprendimą?

– Tai nėra kažkas neįperkamo. Tiesą sakant, sprendimai, susiję su branduolinėmis atliekomis, kainuotų 20 proc. daugiau, lyginant su priemonėmis toksinių medžiagų tvarkymui, kurių šiuo metu imasi įvairios pasaulio valstybės.

Sprendžiant tokios svarbos klausimą, būtina investuoti į mokslinius tyrimus, siekiant gauti reikiamus atsakymus – imantis bet kokių veiksmų, pirmiausia reikia suprasti problemos esmę.

– Kokie jūsų ateities planai su KTU?

– Technologijos, kurią mes sukūrėme panaudojimas, dar gali būti didinamas, plečiamas. Kartu su kolegomis iš KTU dirbame, įgyvendindami specialiai šiai ultragarso vizualizacijos sistemai kuriamą europinį projektą. Mūsų tikslas yra pateikti šį projektą kitame didžiausios ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizontas 2020“ etape spalio mėnesį.

Taip pat norėčiau pridurti, kad kai kurios šalys yra pasirengusios skatinti atominę energetiką. Šiuo atveju kalbame apie ilgalaikį procesą, kuris reiškia branduolinių reaktorių veikimo pratęsimą 20-30 metų. Šių įrenginių sudedamosios dalys sensta, todėl jas reikia nuolat tikrinti, prižiūrėti. Ultragarsinės diagnostikos metodas gali būti tas novatoriškas sprendimas, kurio šiuo metu ir reikia.

Kartu su KTU mokslininkas iš Prof. K. Baršausko ultragarso mokslo instituto taip pat testuojame ir atliekame betono, naudojamo atominių elektrinių užtvarams nuo radiacijos, biologinės apsaugos mokslinius tyrimus.

– Ar matote potencialo bendradarbiavimui su KTU kitose mokslo srityse?

– Taip, matau nemažai potencialo bendradarbiavimui su KTU Mechatronikos institutu. Belgijos universitetas, kuriame dėstau, turi mokslinių tyrimų programą, susijusią su medicina, kurioje įvairių žmogaus kūno dalių lūžiams gydyti pasitelkiamos mechatroninės technologijos.

– Koks yra šiuolaikinis mokslininkas?

– Šiandienos modernus mokslininkas yra tas, kuris gali dirbti tarptautinėse komandose, yra atviras kitoms kultūroms. Pavyzdžiui, mano minėtame projekte MYRRHA kartu dirba 34 skirtingų tautybių žmonės.

Vienas stebėtinų dalykų dirbant šioje srityje, yra tai, jog iš kolegų niekada nesulauksi klausimų apie savo tautybę. Mokslininkams nerūpi tavo kilmės šalis, jiems įdomi tik laboratorija, kurioje dirbi.

Esu įsitikinęs, kad turėtume skatinti mokslinę veiklą jau pradinėse ar vidurinėse mokyklose, kad vaikai žinotų, jog tapti mokslininku nėra neįmanomai sudėtinga – tereikia išsiugdyti smalsumą.

Žinoma, mokslininko darbe yra sudėtingų dalykų, kuriuos reikia perprasti, tačiau smagių akimirkų moksle –žymiai daugiau. Dėl to, kasdien darydamas tai, ką mėgstu, jaučiuosi taip, lyg nebūčiau dirbęs nei dienos savo gyvenime (šypsosi, – aut. past.).

Komentarai (3)