Lietuvės moterys papasakojo, ką reiškia būti vilkiko vairuotoja: be nutylėjimų apie kolegas vyrus ir kitas darbo įdomybes ()
Nors darbų į vyriškus ar moteriškus pastaruoju metu nebedera skirstyti, yra specialybių, kuriose vienos ar kitos lyties darbuotojas atrodo neįprastai. Sunkvežimių vairuotojo kabina daug metų buvo išimtinai vyriško pasaulio dalimi. Tačiau viskas keičiasi. Ir šiandien vis dažniau galima sutikti žavią moterį, kuri vairuoja keliasdešimties tonų krovinį gabenantį vilkiką, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Bendrovė „Bunasta“, kurią logistikos pasaulyje žino beveik visi, bendradarbiauja su daugeliu vežėjų. Šios įmonės vadovui Jurgiui Adomavičiui kilo unikali idėja – pagaminti kalendorių su moterimis, kurios realiai vairuoja vilkikus.
„Daugelis daro kalendorius su gražiomis merginomis, dažniausiai modeliais, prie vilkikų. Mes nutarėme padaryti kažką panašaus, tačiau su realiomis vilkikų vairuotojomis“, – pasakoja J. Adomavičius.
Kilusiai idėjai veikiančiųjų asmenų rasti nebuvo ypatingai sunku. Paieškoti reikėjo, bet sunkvežimius vairuojančių moterų kalendorius metų sandūroje dar sykį įrodė, jog darbščios, kruopščios, išmanios ir žavios moterys net ir sunkiosios technikos pasaulyje nepamiršta moteriškumo.
„Mūsų muitinės tarpininko skyriuose per parą apsilanko apie 150 vilkikų vairuotojų ir vis dažniau tarp jų pamatome moteriškus veidus. Todėl ir nusprendėme atiduoti duoklę vairuotojoms: išleidome kalendorių, kurio herojės – realios sunkvežimių vairuotojos, nepabijojusios prisipažinti, kad jas žavi šis dažnai nemoterišku vadinamas darbas“, – teigia „Bunastos“ vadovas.
Dažname automobilių servise ar garaže galima išvysti įvairių kalendorių. Dažnai juose – seksualios, nedaug drabužių apsirengusios merginos. Šis kalendorius – kitoks.
Ir „Bunasta“ nepabijojo parodyti nepagražintas realias vairuotojas – tokias, kokios sėda prie sunkiosios technikos vairo kiekvieną dieną. O kalendoriaus gimimą lydi ir kelios realių herojų istorijos: kas šias žavias skirtingo amžiaus ir gyvenimiškos patirties moteris pastūmėjo į nelabai įprastą profesiją.
Aš galiu
Viena iš kalendoriaus herojų, Audronė, prisipažino, jog mėgsta pati sau įrodinėti, kad neįveikiamų užduočių nėra.
„Aš galiu – taip sakiau ir tarnaudama kariuomenėje, ir pasirinkusi vairuotojos kelią. Mėgstu jausti, kai 40 tonų paklūsta mano moteriškoms rankoms. O jei sakysite, kad šis darbas – ne bobų reikalas, tai paprieštarausiu, jog tarp vairuojančių vyrų pasitaiko tikrai nemažai bobiškai besielgiančių. Ir dar – mes, moterys, niekada ant savo vilkikų ratų nedarome to, ką dažnai daro vyrai“, – humoro jausmo nestokoja Audronė.
Jeigu būtų per sunku – nevairuočiau
24 m. Beatričė, kurios kasdienis darbinis arkliukas – „Scania 420“, teigia, jog vyrai baleto šokėjai – nebestebina, todėl ir moteris prie vilkiko vairo nebeturi būti kažkas nesuvokiama.
„Tiems, kurie klausia, ar nėra sunku vairuoti tokią techniką, atsakyčiau, jog jei būtų sunku – nevairuočiau. Man patinka ir darbo sąlygos ir pats darbas – jame nebūna monotonijos. Jeigu lygintume save su vyrais, be abejo, jie turi daugiau jėgos, kai reikia grandinėmis tvirtinti krovinius, tačiau manau, kad vyrai kelyje – labiau išsiblaškę, o moterys – atsargesnės bei atidesnės“, – pasakoja dvejus metus vilkiko vairuotoja dirbanti dar viena „Bunastos“ kalendoriaus mėnesio herojė.
Svajonė – „Kenworth W900“
„Šią profesiją ne aš pasirinkau, ji pasirinko mane. Būtent taip jaučiuosi, pagalvojusi apie šį pasirinkimą. Man visada patiko didelės mašinos, visada patiko keliauti, kad ir kokio ilgumo būdavo kelionė, niekada nejausdavau namų ilgesio. Kelias yra tai – ko man reikia, kas mane traukia, kas mane ramina. Jei per ilgai esu vienoje vietoje, pradeda kankinti kelio ilgesys, klajūno siela manyje neranda sau vietos. Bandžiau visa tai savyje užgniaužti, nuslopinti kelio ilgesį, pamiršti visa tai, norėjau gyventi kaip visi, turėti šeimą.
Deja, kelio ilgesys buvo stipresnis, ir man nepavyko nuo to pabėgti. Tada pasiryžau keisti savo gyvenimą: išsilaikiau trūkstamų vairuotojo kategorijų egzaminus ir pradėjau dirbti. Iki tol išbandžiau daug ką, bet visi kiti darbai greitai atsibosdavo, nustodavo džiuginti ir pradėdavau galvoti kuo užsiimti, kad būtų įdomiau. Dabar to nebėra. Tie beveik dveji metai pralėkė kaip viena diena: ne atostogų laukiu, o darbo. Atsisėdu į vilkiką, rankos ant vairo, priekyje begalinis kelias, po kojomis – variklio gausmas. Ir visas pasaulis nutolsta, problemos pasimiršta... Sunku atpasakoti šį jausmą, bet dabar aš jaučiuosi esanti ten kur turėjau būti jau seniai. Nereikėjo tam priešintis“, – gyvenimo patirtimi dalijasi Ilma.
Jos kasdieniai „arkliukai“ – „Mercedes-Benz Actros“, yra tekę vairuoti MAN, „Renault Premium“. Tačiau Ilmos svajonė – ne Europos rinkai skirtas, tačiau turbūt daugelio vilkikų svajonių automobilis – „Kenworth W900“.
Amžius iššūkiams – ne kliūtis
Bene vyriausia sunkvežimių vairuotojų kalendoriaus herojė – Irena. Jos vairavimo stažas – beveik trys dešimtmečiai.
„Man visada patiko vairuoti, tai pati sau mečiau iššūkį – negi nesugebėsiu vairuoti fūros? Pavyko, be to, labai norėjau pamatyti daug pasaulio šalių. Darbas man patinka: daug naujų vaizdų, veidų, įspūdžių. O kasdieniame darbe moteriškos charakterio savybės tik padeda – mes esame atsargesnės, mažiau rizikuojame, jei lyginsime su vyrais. Nors ir be rizikos nuotykių pasitaiko.
Kroatijoje važiavome pagal užsakovo nurodytas koordinates: pasirodo, buvome gavę biuro, o ne sandėlio adresą, tad policijai teko piko metu stabdyti eismą, patraukti nuo šaligatvio kitas mašinas, kad aš iš siaurų senamiesčio gatvelių išvairuočiau. Maloni atomazga – net iki reikiamos vietos palydėjo“, – prisimena Irena.
Turbūt ji gali būti moteriškumo pavyzdžiu, nes jos vilkiko kabinoje jauku tarsi namie – čia yra ir žvakidė su žvakėmis, nedidelė stiklinė vazelė su gėlių puokštele ir net porcelianinis angelėlis.
Kolegos visada padeda
„Man patinka keliauti ir vis kažką naujo pamatyti bei išmokti, juk mūsų darbe kiekviena diena kupina netikėtumų“, – sako dar viena vairuotojų kalendoriaus herojė Vita.
Penkerius metus sunkvežimį vairuojanti moteris pripažįsta, jog geram darbo rezultatui svarbiausia – kad mėgtum darbą, nes tik mėgiamą darbą gali atilikti geriausiai.
„Tik tada jį gali atlikti gerai. Ir visai nesvarbu – vyras ar moteris sėdės prie sunkvežimio vairo. Man labai patinka ši profesija. Kai pradėjau lankyti sunkvežimių vairuotojų kursus, iš pradžių norėjau įrodyti, jog ir merginos gali vairuoti tokią techniką. O po to suvokiau, jog šis darbas ir yra tas gyvenimo varikliukas, kurio taip ilgai ieškojau“, – teigia pašnekovė.
Ir dar vienas privalumas, apie kurį užsiminė beveik visos kalendoriuje įamžintos vairuotojos: tai jas palydinčios šypsenos ir kolegų pagalba: jeigu būtum vyras, į pagalbos prašymą teigiamos reakcijos gal ne visada sulauktum, o vairuojančiai moteriai kolegos patalkinti visada mielai sutinka.
Galimybė keliauti po pasaulį
39-erių Rasa kasdien vairuoja „Mercedes-Benz Actros“, o tuo metu, kai laiką leidžia namie, – „Ford Galaxy“.
Per metus iki 200 tūkst. km nuvažiuojanti mergina sako, kad neegzistuoja vyriško ir moteriško darbo, visos specialybės lygios. Tik kai reikia fizinės jėgos vyrai turi pranašumą. Savo įsimintiniausią nuotykį prie vairo antrus metus vilkiką vairuojanti moteris patyrė tada, kai jos vilkiką pakeliui į Didžiąją Britaniją apsupo apie šimtą pabėgėlių, kurie „prašėsi“ pavežami į šią salą.
„Iš pradžių buvo juokinga, bet labai greitai juokas baigėsi baime. Kai aplink tavo sunkvežimį uoste laksto gal koks šimtas įsiutusių pabėgėlių, juokauti kažkaip nesinorėjo“, – pasakoja Rasa.
Vairuotojo darbe Rasa susiduria su tais pačiais sunkumais, kaip ir visi vilkikų vairuotojai, nepriklausomai nuo lyties – žiemą išlikti ant kelio, kai asfaltą dengia ledas, ir surasti adresą, kur iškrauti krovinį. Tik pačiai iškrauti būna sunku, nes tai fizinių jėgų reikalaujantis darbas.
