Geras vairuotojas turi gebėti ne tik laiku numatyti galimas kitų eismo dalyvių klaidas, bet ir būti pasirengęs padėti jiems bei prireikus keisti savo vairavimo būdą – tai vadinama atsargiu ir pagarbiu elgesiu kelyje, rašoma pranešime spaudai.

Įžvalgumas, budrumas ir gera nuojauta – tai yra tos savybės, kurios lemia atsargų vairuotojų elgesį. Svarbu ne tik nujausti, kaip gali susiklostyti situacija eisme, bet ir greitai reaguoti.

„Bet kuris eismo dalyvis gali suklysti. Ir tai reikėtų suvokti kaip natūralų ir labai įmanomą scenarijų, kuriam reikia būti tinkamai pasiruošusiam. Už padarytas klaidas nereikia smerkti vairuotojo. Štai kad ir tokioje situacijoje, kai kitas vairuotojas nepraleidžia jūsų, nors ir turite pirmumo teisę, geriau pristabdykite arba sustokite“, – sako „Regitros“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Saulius Šuminas.

Ne mažiau svarbu būti pakančiam ir nedemonstruoti agresijos, kuri gali iššaukti nepageidaujamus bei pavojingus veiksmus. Neerzinkite kitų eismo dalyvių. Jei atsidūrėte spūstyje, neskubėkite užimti atsiradusios laisvos vietos, jeigu ja gali pasinaudoti kitas vairuotojas. Be to, reikia elgtis taip, jog jūsų elgesys nestebintų kitų eismo dalyvių.

„Iš tiesų, labai svarbu suprasti, jog neatsargus ir neapgalvotas tavo veiksmas gali sukelti nepatogumų kitam asmeniui. Pavyzdžiui, apvažiuojant stovintį automobilį, negalima staigiai įvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą, nes tokiu manevru galima išgąsdinti priešais atvažiuojantį vairuotoją“, – teigia S. Šuminas.

Vairuotojas taip pat turi būti itin atidus bei paisyti pėsčiųjų interesų, nes jie yra viena pažeidžiamiausių eismo dalyvių grupių. Paprastas tokio elgesio pavyzdys – vengti važiuoti per balas, kad neaptaškytumėte einančių šaligatviu. Išskirtinį dėmesį vairuotojas turi skirti vaikams, kurių elgesys yra sunkiai prognozuojamas, o taip pat ir pagyvenusiems žmonėms, neįgaliesiems, kurie dažniausiai lėtai reaguoja į situaciją ir negali imtis greitų veiksmų.

„Vairuodami turime prisiminti, kad pėstieji, o ypač vaikai ir senyvo amžiaus žmonės, gatvę mato visai iš kitos perspektyvos nei vairuotojai. Ypatingai sunku automobilio ir vairuotojo galimybes įvertinti tiems pėstiesiems, kurie niekada nėra vairavę. Jiems sunku asmeniškai pajusti, kaip vairuotojai jų gali nematyti, jų nepraleisti, nespėti sustabdyti automobilio“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros docentė dr. Laura Šeibokaitė.

Komentarai (1)