Kadaise, kai tualetų nebuvo apskritai, žmonės pritūpdavo kur nors miške, kad atliktų gamtinius reikalus. Taip iki šiol elgiasi primatai, kurie tik kartaus sau padeda pasiremdami į kokio medžio kamieną. Tuo tarpu žmonės dabar eina į tualetus, tačiau ne visi jie yra vienodi. Kodėl kai kurie yra tupimi, o kiti - sėdimi? Kuo tai priklauso nuo kultūros?

Tupimi tualetai iš tiesų turi daugybę privalumų. Visų pirma, medikai teigia, kad tuštinimasis tupint žmogui yra lengvesnis, o per ilgesnį laiką padeda sumažinti ir hemorojaus riziką. Tupimi tualetai dominuoja Azijoje ir Afrikoje, yra dažni Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir kitų buvusių Sovietų sąjungos valstybių kaimuose. Net ir Pietų Europos viešieji tualetai dažnai yra tupimi. Taip yra ne be priežasties.

Tupimi tualetai yra pigesni ir tarnauja gerokai ilgiau. Jie taip pat yra lengviau valomi, nes jų paviršius yra lygus su grindimis. Galiausiai, bent jau teoriškai jie yra higieniškesni, nes žmogui niekada netenka paliesti tualeto paviršiaus. Būtent dėl to tokio tipo tualetai vis dar yra populiarūs kai kurių šalių viešosiose erdvėse.

Tačiau jie turi ir trūkumų. Visų pirma, vyresniems, negalią ar viršsvorį turintiems žmonėms sunkiau išlaikyti pusiausvyrą, gali skaudėti kojas ar būti sunku atsistoti. Taip pat reikia atidžiau žiūrėti, kad galimai nešvarių grindų nepaliestų drabužiai. Ir, bent jau mums, vakariečiams, sėdimi tualetai yra tiesiog patogesni.

Įdomu tai, kad skirtingų tualetų paplitimą lemia ir kultūriniai veiksniai. Dar nuo Senovės Egipto laikų viešieji tualetai buvo laikomi ne tik gamtinių reikalų, bet ir socialinių susibūrimų vieta. Žmonės juose kalbėdavosi ir net tvarkydavo verslo reikalus. Taigi, jiems paprasčiau buvo sėdėti. Tuo pačiu taip buvo lengviau įrengti nuotekų šalinimo sistemą. Bėgant laikui ir toliau buvo ieškoma komforto, net kai tuštinimasis tapo labiau jau asmeniniu reikalu. 1596 metais Johnas Harringtonas išrado pirmąjį klozetą su vandens nuleidimo sistema. Tokie įrenginiai paplito negreitai, tačiau su laiku tupėjimas tapo prasčiokų tuštinimosi būdu - kilmingieji ir turtingieji norėjo sėdėti.

Tupėjimas mūsų kraštuose apskritai yra gana retas. Azijiečiai dažnai pritupia pailsėti tiesiog gatvėje. Pabandykite pritūpti taip, kad abi jūsų pėdos būtų šalia viena kitos, o kulnai nebūtų pakilę nuo žemės. Lengva ir patogu nebus, o azijiečiai prie to yra pripratę nuo mažens. Jie taip pat mano, kad tupimi tualetai yra higieniškesni, nes nereikia liesti jų paviršiaus. Galiausiai, musulmonų, indų, filipiniečių ir dar keliose rytų kultūrose tualetinis popierius nėra laikomas pakankamai švariu - po tuštinimosi privaloma apsiprausti vandeniu. O tam geriau tinka tupimas tualetas.

Tačiau laikai keičiasi. Vis daugiau vietų Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose atsisako tupimų tualetų. Pirmiausia jie nyksta iš viešųjų erdvių, viešbučių ir turistų traukos objektų, tačiau jie vis rečiau sutinkami ir namuose. Tai - Vakarų įtaka - žmonės kopijuoja tai, ką mato filmuose ir internete. Dažnai juokaujama, kad turistai apskritai neteisingai naudojasi tupimais tualetais - pritupia nugara atsisukę į sieną ar net visiškai nusimauna ir šalia pasikabina kelnes.

Komentarai ()