Ar žinojote, kad seniausias rakinamos dėžės pavyzdys buvo rastas faraono Ramzio II kape, XIII a. pr. Kr.? Prieš gaminant geležines skrynias, pirmieji seifai buvo daromi iš medžio, o norint apsaugoti juos nuo ugnies buvo naudojamos tokios medžiagos kaip akmuo, molis, cementas, pjuvenos ir net vanduo. Šiandien gaminami seifai kaip diena ir naktis skiriasi nuo ankstesnių. Štai pastaruosius kelerius metus bendrovė „Seifuva“ kartu su KTU mokslininkais kuria išskirtinį seifą – atsparų išlaužimui, ugniai ir vandeniui.

Rinkoje toks seifas būtų unikalus ir konkurencingas, nes užtikrintų daug savybių vienu metu. Šiuo metu rinkoje galima įsigyti tik pavienes savybes, pavyzdžiui, atsparumą ugniai ar vandeniui, užtikrinančius seifus.

Kuriamas III klasės saugumo seifas bus sertifikuotas pagal EN 1143–1 atsparumo įsilaužimui standartą, atsparumo ugniai EN 15659 standartą, atsparumo vandeniui, kuris leis išsaugoti viduje esantį turinį, panardinus seifą į 4 metrų gylį.

Seifų technologijos tobulėja kasdien

Pirmuosius modernesnius seifus 1835 m. Anglijoje sukūrė broliai šaltkalviai Charles Chubb ir Jeremiah Chubb. Jie užpatentavo pirmąjį įsilaužimams atsparų seifą Vulverhamptone ir įkūrė kompaniją „Chubbsafes“ – šis prekės ženklas žinomas ir šiandien. Kiek vėliau, 1886 m., amerikietis Henry Brown pagamino ugniai atsparią dėžę, skirtą įvairių svarbių dokumentų laikymui.

XIX a. Anglijoje prasidėjus masinei seifų gamybai jie tapo itin populiarūs. Remiantis istoriniais duomenimis, tobulėjant seifams, tobulėjo ir seifų vagys: jie įgudo paprastas spynas išlaužti tiesiog laužtuvu ar susprogdinę spyną paraku.

Nuo XX a. septinto dešimtmečio seifų plėšikai pradėjo naudoti deimantinius grąžtus – jais buvo galima pragręžti net betoną. Todėl seifų gamintojai į jų sienas pradėjo dėti antro pagal kietumą mineralo Žemėje – korundo.

Šiandien rinkoje seifų įvairovė labai didelė: yra baldinių, sieninių, įmontuojamų, depozitinių, skirtų viešbučiams, biurams ar ginklų saugojimui, taip pat skirtingų klasių seifų, pavyzdžiui, atsparių įsilaužimams, vandeniui ar ugnies poveikiui. Seifų techninės apsaugos priemonės tampa vis modernesnės.

Naudojamas vulkaninis stiklas

Tam, kad atlaikytų aukštą temperatūrą, šiais laikais gaminamuose priešgaisriniuose seifuose naudojamos tokios medžiagos, kaip perlitas, vermikulitas ar aloksito gabalėliai. Perlitas – vulkaninis stiklas, silikatinė uoliena, kuri susidaro, kai lava išsilieja iš vulkano ir labai greitai šąla. Tai nepaprastai karščiui atspari medžiaga, kurios dėka gaisro atveju seifo vidus gali išlikti vėsus, nors išorėje dega.

Tuo tarpu Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkų kuriamas seifas – išskirtinis dėl savo daugiafunkciškumo. Kol kas rinkoje galima rasti seifus, pasižyminčius tik tam tikromis savybėmis, tarkim, atsparius ugniai ar vandeniui. Tačiau vieno, kuris būtų atsparus ir įsilaužimams, ir vandeniui, ir ugniai – nėra.

„Atsparumą vandeniui užtikrinti nėra sunku – į seifo sieneles tiesiog įdedamos specialios tarpinės medžiagos. Tuo tarpu užtikrinti atsparumą gaisrui – jau didesnis iššūkis. Rinkoje tokių seifų yra, tačiau jų konstrukcija ir specifikacija visiškai kitokia nei mūsų kuriamo seifo. Šiuo atveju reikalingos tam tikros termoizoliacinės medžiagos“, – teigia KTU mokslininkų ir UAB „Seifuva“ vykdomo projekto vadovas KTU Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) profesorius Vitoldas Vaitkevičius.

Kuriamas trimis etapais

Lietuvoje seifai nėra itin populiarūs gaminiai, vis dėlto kai kuriems jie neišvengiamai reikalingi: seifai būtini visiems turintiems ginklus, tarp jų ir medžiotojams, taip pat vaistinėms, saugančioms narkotinius ar psichotropinius vaistus. Seifais naudojamasi ir turint itin brangių daiktų namuose ar norint apsaugoti svarbius dokumentus įmonėse.

Nors lietuviai nedažnai įsigyja seifus, šalyje gaminamų seifų pasiūla gana didelė. Vis tik didžioji dauguma Lietuvoje pagaminamų seifų eksportuojami į užsienio rinkas. Todėl tikimasi, kad šiuo metu lietuvių kuriamas unikalus seifas taip pat bus paklausus už Lietuvos ribų.

Pasak KTU SAF profesoriaus, seifas buvo kuriamas trimis etapais: metalo tyrimai bei parinkimas, šiluminio srauto modeliavimas, naudojant baigtinių elementų metodą, ir medžiagų, skirtų sienutei užpildyti, sukūrimas bei parinkimas.

„Sudėtingiausias etapas susijęs su atsparumu gaisrui – tai sunkiai prognozuojamas procesas, nes medžiagos esant aukštai temperatūrai keičia savo savybes ir kartais „elgiasi“ neprognozuojamai“, – sako V. Vaitkevičius.

Plonesnės, bet tokios pat atsparios

Projekto metu iš KTU SAF mokslininkų sukurto ypač stipraus betono pagamintas seifas, kurio sienelės yra beveik 20 proc. plonesnės negu konkuruojančių gaminių. Tai reiškia, kad seifas yra lengvesnis, paprasčiau transportuojamas bei turi žymiai didesnį vidinį tūrį.

„Gamybos procesas yra išskirtinis. Tokio seifo vidaus sienelės konfigūracija žymiai sudėtingesnė. Be to, mūsų sukurtam betono užpildui reikia daug ingredientų, tam tikros maišymo ir paruošimo technologijos. Tai kur kas sudėtingesnis procesas nei anksčiau gamintų seifų atveju“, – tikina V. Vaitkevičius.

Gaminant tokį seifą reikia labai didelio tikslumo, negalima palikti jokio plyšelio. Todėl seifas atlaiko tam tikrą temperatūrą, pavyzdžiui, pusės valandos gaisro poveikį, be to, nepraleidžia į vidų vandens. Sukurta sienelė jau yra išbandyta atliekant specialų testą akredituotoje įmonėje Italijoje.

Tikimasi, kad toks seifas bus patrauklus verslui, policijai, kariuomenei, bankų sektoriui ir prekybos tinklams.

Komentarai ()