Paskutinis „Volkswagen Beetle“ nuo gamybos linijos nuriedėjo 2003 metais po daugiau nei šešių dešimtmečių gamybos.

Keistas mažas sedanas, atsiradęs po dramatiško gimimo, tapo perkamiausiu automobiliu istorijoje, pakeitė tai, kaip maži automobiliai buvo įsivaizduojami, ir sukėlė nepaprastą automobilių kultą ir netgi vaidino savo filmų franšizėje.

Nesvarbu, ar jis būtų vadinamas „Vabalas“, „Bug“, „Käfer“, „Kever“ ar „Косτенурка“ (kostenurka), „Volkswagen Type 1“ yra vienas geriausiai atpažįstamų automobilių, kada nors nuriedėjusių nuo surinkimo linijos. Tuo metu, kai buvo pagamintas paskutinis „vabalas“, jų buvo pagaminta 21 529 464. Pavyzdžiui, antroje vietoje esantis „Ford Model T“ pasiekė 15 milijonų vienetų. (Nors „Toyota Corolla“ buvo pagaminta net 44 mln. vnt., tai buvo skirtingos modelio generacijos).

Tačiau „Beetle“ yra daug daugiau nei didžiulis gamybos etapas ir ryškus siluetas. Tai taip pat yra automobilis, kurio istorija yra tokia pat nepaprasta, kuri atrodo neįtikėtina.

Hitlerio svajonių automobilis

„Vabalas“ prasidėjo kaip Adolfo Hitlerio mintis apie jo judėjimo „Kraft durch Freude“ („Stiprumas per džiaugsmą“ (KdF)) projektą, kuris buvo socialinės programos ir politinės propagandos dalis.

„KdF“ turėjo parodyti naują Vokietijos klestėjimą, pagerinti darbininkų gyvenimą pagal vidutinės klasės standartus ir suteikti masėms naujų prabangos ir laisvalaikio produktų bei paslaugų.

Tai apėmė naujojo greitojo greitkelio „Autobahn“ statybą, nebrangaus Liaudies radijo pristatymą ir „KdF“ vasaros stovyklų, kino teatrų, koncertų, kurortų ir kruizinių laivų, kuriuose darbininkų klasės šeimos galėjo atsipalaiduoti ir žaisti, įrengimą. Kaip paaiškėjo, visa tai pasitarnavo genocidiniam totalitariniam režimui su svajonėmis apie pasaulio užkariavimą.

Viena svarbiausių „KdF“ judėjimo dalių buvo „liaudies automobilis“ („Volkswagen“), skirtas darbuotojams, kurių didžiausias transporto užmojis buvo dviratį iškeisti motociklu. 1933 m. pabaigoje Hitleris pasikvietė automobilių dizainerį Ferdinandą Porsche'ą aptarti naujo automobilio ir jo dizaino.

Kad „vabalas“ taptų prieinamas bet kuriai darbininkų šeimai, Hitleris norėjo, kad jo „liaudies automobilis“ kainuotų mažiau nei 1 000 reichsmarkių. Jis turėjo būti mažas, tačiau jame buvo pakankamai vietos dviem suaugusiems, trims vaikams ir jų bagažui, kuris turėjo būti laikomas po variklio dangčiu ir už galinių sėdynių.

Jis turėjo pasiekti 100 km/val. greitį ir siekti 7 l/100 km kuro sąnaudas, todėl galėjo lengvai važiuoti naujoje „Autobahn“ sistemoje. Be to, automobilis turėjo būti paprastas, lengvai prižiūrimas ir turėti lengvai gaunamas dalis.

Hitleris reikalavo oru aušinamo gale sumontuoto variklio. Taip buvo dėl to, kad Vokietijoje žiemą temperatūra dažnai nukrenta žemiau užšalimo lygio, o tais laikais, kai antifrizai dar neegzistavo, reiškė, kad automobiliui laikyti per naktį reikia garažo.

Tokio „liaudies automobilio“ idėja nebuvo nauja. Tiesą sakant, geriausiai parduodamas automobilis pasaulyje prieš „Beetle“ pasirodymą buvo „Ford Model T“.

„Model T“ buvo labai skirtingas automobilis, kurio dizainas buvo skirtas Amerikos ūkininkui. Jis turėjo variklį, galintį dirbti su įvairiausiu kuru, jam  prižiūrėti užteko pagrindinių įrankių, kuriuos galėjo turėti bet kuris kalvis, didelė prošvaisa ir mediniai ratų stipinai, skirti susidoroti su purvinais, neasfaltuotais keliais, kurių būklė bloga, ir dizainas, galintis būti lengvai modifikuojami pagal daugybę paskirčių, įskaitant tapimą nešiojamuoju energijos šaltiniu lauko darbams.

Nepaisant skirtumų, „Model T“ buvo Hitlerio įkvėpimas „vabalui“. Jis taip pat matė „Ford“ automobilių gamybos įmones su jų nauja surinkimo linijos sistema kaip naujos Vokietijos automobilių pramonės modelį. Jis norėjo imituoti „Ford“ ir pastatyti vokišką Detroito versiją, kuri varžytųsi su didžiausiais Amerikos automobilių gamintojais.

„Vabalo“ projektavimas

„Beetle“ dizainas buvo Porsche, kuris įtraukė idėjas ekonomiškam automobiliui, prie kurio jis jau dirbo, ir Hitlerio, kuris pateikė idėjų ir eskizų, bendradarbiavimas (kas stebina, nes jis niekada neišmoko vairuoti).

Porsche taip pat nuvyko į JAV, norėdamas aplankyti „Ford“ gamyklą Detroite, ir ištirti jos išdėstymą ir veikimą bei įdarbinti emigravusius vokiečių automobilių darbuotojus, norėjusius grįžti namo.

Šiandien „vabalas“ gali atrodyti senamadiškas, tačiau 1930-aisiais jo supaprastintas profilis buvo futuristinio dizaino etalonu.

„Streamline“ stilius tarpukariu buvo labai populiarus. Sklandžios linijos, siekiant pagerinti jų aerodinamiką, buvo suteiktos ne tik lėktuvams, lokomotyvams ir automobiliams, bet ir pieštukų drožtukams, skrudintuvams, arbatos puodeliams, radijo imtuvams ir telefonams. Be oro srauto sumetimų, racionalizavus „Beetle“ kėbulo plokštes, jas buvo galima antspauduoti mašina, o plieno reikia kur kas mažiau.

Pats Hitleris ypač norėjo racionalizuoti automobilio dizainą, sakydamas, kad jis turėtų „atrodyti kaip vabalas“.

Galutinis dizainas buvo dviejų durų sedanas su plokščiu priekiniu stiklu ir dviem mažais galiniais langais. Plokštės ir durys priglunda taip sandariai, kad automobilis buvo beveik sandarus, todėl duris buvo sunku uždaryti, nes suspaustas oras veikė kaip spyruoklė. Teigiama, kad „vabalas“ galėjo trumpam plaukti.

Užpakalinėje dalyje buvo oru aušinamas variklis, kurio komplektacija buvo „flat four“. Tai buvo vadinama „Boxer“ varikliu, nes veikdami stūmokliai atrodė kaip du boksininkai, kurie prieš varžybas sumuša pirštinėmis.

Pagamintas iš lengvojo lydinio, jis turėjo labai gerą paleidimo galimybę, nes turėjo sušildyti tik metalą ir alyvą, o ne pilną radiatorių. Be to, kad žiemą buvo aušinamas oru, vasarą variklis negalėjo užvirti važiuodamas dideliame aukštyje per Bavarijos Alpes.

Galinis tvirtinimas ir galinių ratų pavara turėjo savų privalumų. Tai suteikė geresnį sukibimą su ledu ir paliko variklio triukšmą bei didžiąją dalį kvapo mašinos gale.

Be to, variklis galėjo šildyti automobilį per paprastą šilumokaitį – tai nebuvo labai efektyvu, tačiau didelis pliusas tuo metu, kai automobilių šildytuvai buvo reta prabangos įranga.

„Vabalas“ siekė tik 25 AG, tačiau keturių greičių mechaninė nesinchronizuota greičių dėžė užtikrino labai greitą veikimą ir didelį patikimumą.

Jame taip pat buvo „Porsche“ priekinis stabilizatorius ir priekinė bei galinė pakaba, kurioje vietoj ritinių ar lakštinių spyruoklių buvo naudojami kompaktiški sukimo strypai, kurie visiems ratams suteikė nepriklausomą pakabą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)