Tris dienas trukusio Sąjungininkų bombardavimo pabaigoje Vokietijos miestas buvo sulygintas su žeme ir žuvo dešimtys tūkstančių žmonių.

Anksčiau jie ne kartą buvo girdėję tolimų aviacijos bombardavimų „griausmą“. Tačiau 1945 m. vasario 13 d. amerikiečių karo belaisviai išgirdo Dresdeno ugnies sirenas kaukiant tiesiai virš galvos.

Vokiečių sargybiniai perkėlė juos dviem aukštais žemiau į mėsos saugyklą. Kai jie grįžo į paviršių, „miesto nebeliko“, prisiminė rašytojas ir socialinis kritikas Kurtas Vonnegutas – vienas iš Amerikos karo belaisvių, stebėjusių Dresdeno bombardavimą.

Paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais baudžiamoji, trijų dienų Sąjungininkų bombardavimo ataka Dresdene, įvyko paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais – vasario 13–15 d. 800 bombonešių reidas numetė apie 2700 tonų sprogmenų bei padegamųjų bombų ir sunaikino Vokietijos miestą.

Kaip pagrindinis nacistinės Vokietijos geležinkelių ir kelių tinklo centras, Dresdeno sunaikinimas buvo skirtas užimti Vokietijos valdžios institucijas bei tarnybas ir užkimšti visus transporto maršrutus pabėgėlių minia.

Sąjungininkų puolimas įvyko praėjus mažiau nei mėnesiui po to, kai paskutiniame Vokietijos puolime Bulge mūšyje žuvo maždaug 19 000 JAV karių ir praėjus trims savaitėms po niūrių nacių pajėgų įvykdytų žiaurumų Aušvice.

Stengiantis priversti pasiduoti nacių Vokietiją, Dresdeno bombardavimu buvo siekiama terorizuoti civilius gyventojus vietos ir šalies mastu. Tai tikrai turėjo poveikį.

Dresdeno bombardavimas: sprogmenų ir padegamųjų bombų užtvara

Tuo metu, kai Vonnegutas ir kiti pasislėpė po žeme, Didžiosios Britanijos bombonešių vadovybės „Blind Illuminator“ lėktuvai virš miesto mėtė sprogmenis ir padegamąsias bombas.

Bombardavimo pradžioje „vaizdinio žymeklio“ orlaivis nusileido žemai, kad numestų tūkstančius raketų ir ugnies taikinių žymeklių. Toliau sekė pagrindinis puolimo būrys: per 500 sunkiųjų „Lancaster“ bombonešių, prikrautų sprogmenų ir padegamųjų bombų. Kitą dieną miestą užpuolė JAV 8-osios oro pajėgos ir numetė dar 400 tonų bombų, o vasario 15 dieną pradėjo trečią reidą su 210 bombonešių.

Tuo metu Vokietijos „Luftwaffe“ faktiškai buvo sunaikinta, o priešlėktuvinė gynyba buvo neefektyvi, todėl Karališkosios oro pajėgos prarado tik šešis lėktuvus.

Tačiau ant žemės tūkstančiai nedidelių gaisrų susiliejo į galingą gaisrą, kuris sukėlė tokį galingą verpetą, kad į savo liepsną siurbė deguonį, degalus, sulaužytas konstrukcijas ir ištrūkti nespėjusius žmones.

„Tie, kurie neišmoko verkti – išmoks sužinoję apie Dresdeno sunaikinimą“, - apgailestavo Nobelio premijos laureatas ir prūsų dramaturgas Gerhartas Hauptmannas.

Kontroversijos dėl žuvusiųjų skaičiaus

Pradiniai žuvusiųjų skaičiavimai, rodė, kad Dresdeno bombardavimas buvo unikaliai žiaurus. Davidas Irvingas savo 1963 m. knygoje „Dresdeno sunaikinimas“ tvirtina, kad bombardavimas buvo „didžiausios pavienės žudynės Europos istorijoje“. Jo apskaičiuota 150 000–200 000 žuvusiųjų buvo ilgai priimta be ginčų. Tačiau jo teiginys, kad Dresdenas yra „Vokietijos Hirošima“, greitai sulaukė rimtos kritikos ne tik dėl įrodymų trūkumo, bet ir dėl Holokausto nepaisymo. Vėliau Irvingas, kaip holokausto neigėjas, pelnė žinomumą ir teistumą.

Iš dalies norėdamas užkirsti kelią dešiniųjų sparnų ideologams pasinaudoti plačiai paplitusiomis spėlionėmis apie žuvusiųjų skaičių, Dresdeno miestas 2004 m. įsteigė istorinę komisiją, kuri siekė pateikti tikslesnius duomenis, atlikdama istorinius, karinius, kriminalistinius ir archeologinius tyrimus. 2010 m. ji paskelbė patikslintą 22 700–25 000 žuvusiųjų sąmatą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (2)