Per karinės ir civilinės aviacijos istoriją yra nutikę daug keistų kuriozų – vienas iš jų, kai naikintuvas ore pats save pašovė. Bet kaip taip išvis įmanoma?

Šiuolaikiniai naikintuvai yra sudėtingos mašinos, kurios buvo kruopščiai suprojektuotos ir sukonstruotos maksimaliai tiksliai. Tačiau kartais ir geriausios technologijos paveda.

Taip nutiko 2019 m. Nyderlandų karališkųjų oro pajėgų naikintuvui „F-16“. Per oro pratybas naikintuvo pilotas šaudydamas automatine rotacine 20 mm „M61 Vulcan“ patranka pataikė į savo paties naikintuvą.

Tačiau tai buvo ne pirmas kartas, kai pilotas pataikė pats į save. Pirmasis užfiksuotas įvykis ir dramatiškiausias naikintuvo nusileidimo pavyzdys įvyko 1956 m.

Tų metų rugsėjo 21 d. jaunas JAV Karinio jūrų laivyno ensainas Thomas W. Attridge naikintuvu „Grumman F-11 Tiger“ pakilo iš bandymų poligono Long Ailende, Niujorke, išbandyti ginklų virš Atlanto vandenyno.

Jis nuskrido maždaug 32 km virš atviro vandenyno ir tada pakilo iki 20 000 pėdų (6100 m) aukštį, ruošdamasis bandomajam šaudymui iš keturių 20 mm orlaivio patrankų.

Attridžas pradėjo iš lėto nerti žemyn, o būdamas 13 000 pėdų (4000 m) aukštyje, per keturias sekundes iššovė 70 šovinių. Iškart po to Attridžas įjungė degiklį (afterburner) ir stačiai nėrė, o būdamas 7000 pėdų (2100 m) aukštyje, vėl iššovė ištuštindamas ginklo šaudmenų juostas.

Po kelių akimirkų jo orlaivio priekinį stiklą suskaldė kažkoks daiktas. Attridžas manė, kad tai buvo paukščio smūgis.

Jis nedelsdamas sumažino greitį ir pasuko atgal link Grummano oro bazės netoli Kalvertono, Niujorke. Skrisdamas atgal į oro bazę, pilotas pastebėjo, kad objektas taip pat paliko nemažą brūkšnį ant dešiniojo variklio angos žiedo. Netrukus variklis pradėjo strigti ir jis suprato, kad negali gauti daugiau kaip 78 procentų didžiausios variklio galios.

Attridžas toliau skrido link oro bazės, tačiau jis greitai prarado aukštį. Galų gale, likus mažiau nei myliai, lėktuvo variklis išsijungė, o krisdamas „F-11“ perrėžė 90 m miško ruožą ir sustojo.

Attridžas smūgio metu susilaužė koją ir tris slankstelius, tačiau jam pavyko išsivaduoti iš liepsnojančio lėktuvo. Gelbėjimo sraigtasparnis nuskraidino jį į ligoninę.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad objektas, atsitrenkęs į „F-11“ kabiną, buvo ne paukštis, o šoviniai, kuriuos Attridžas iššovė per pirmąjį šaudymą.

Kai pilotas pagreitino lėktuvą ir pradėjo statų nėrimą, jis netyčia aplenkė savo kulkas, kurios dėl tempimo gerokai sulėtėjo ir skriejo kreiva trajektorija.

Attridžas skrido po kulkų trajektorija, o po vienuolikos sekundžių pasiekė sviedinių srautą.

Iš viršaus viena 20 mm kulka atsitrenkė į kabinos priekinį stiklą. Kitas šovinys pataikė į dešinį variklio angos žiedą, o trečiasis prakirto nosį. Lėktuvo variklį sugadinusi kulka pateko į kompresorių, kur po rikošeto sulaužė ventiliatoriaus mentes ir kitus komponentus.

Kulkoms palikus orlaivio ginklus, jų greitis siekė 3220 km per valandą, tačiau dėl oro pasipriešinimo gana greitai jų greitis sulėtėjo.

Tuo tarpu lėktuvas įsibėgėjo iki 1400 km per valandą (apie 1,1 machą) ir staigiai nėrė žemyn. Per tą laiką, kai lėktuvas pasiekė kulkas, orlaivis turėjo nuskristi mažesnį atstumą nei kulkos, tačiau jis taip pat skrido maždaug dvigubai didesniu nei sulėtėjusios kulkos greičiu.

Karinis jūrų laivynas tvirtino, kad tai buvo „vienas šūvis iš milijono“, tačiau Attridžas tam nepritarė. „Tokiu greičiu, kuriuo šiandien skrendame, jis gali būti bet kuriuo metu pakartotas“, - sakė jis.

Iš tikrųjų, 1973 m. birželio 20 d. „Grumman“ pilotas-bandytojas Pete Purvisas iš Point Mugu, Kalifornijoje, skrido lėktuvu „F-14 Tomcat“ kai į jo lėktuvą pataikė sava „Sparrow“ raketa.

Raketa po paleidimo nesugebėjo tinkamai atsikalbinti nuo orlaivio, o tada pasistiebė ir pradūrė lėktuvo kuro baką. Šūvio metu „F-14“ skrido beveik 1 macho greičiu. Laimei, raketa buvo bandomoji, o žalą sukėlė tik smūgis. Nepaisant to, Purvisas prarado orlaivio kontrolę ir turėjo katapultuotis.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Amusing Planet

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()