„Mažoji Prūsija“. Kodėl galingiausios P. Amerikos armijos paradai tokie panašūs į Vermachtą ir Vokietijos imperiją? (Foto, Video) ()
Karinis žąsų žingsniavimas ir Vermachto stiliaus šalmai įgijo blogą reputaciją nuo tamsių nacistinės Vokietijos laikų. Tačiau viena Pietų Amerikos kariuomenė pasiryžusi išlaikyti šias germanų tradicijas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Čilės kariuomenė yra viena didžiausių Pietų Amerikoje, o kasmetinis šalies karinis paradas yra galimybė vyriausybei tai pademonstruoti. Parado vaizdo įrašuose matomi žygiuojantys kariai iš įvairių kariuomenės šakų, o kai kurie kariai savo judesiais ir apranga itin panašūs į nacių eros vokiečių Vermachtą.
Didysis Čilės karinis paradas (ispaniškai: Gran Parada Militar de Chile arba Parada Militar de Chile) yra kasmetinė tradicija per Čilės Nepriklausomybės dienos minėjimą.
Renginys vyksta Santjage, Čilės O'Higinso parke, rugsėjo 19 d. Kariniame parade dalyvauja ne tik sausumos pajėgos, bet ir visos kitos Čilės ginkluotosios pajėgos: karinis jūrų laivynas, oro pajėgos ir Čilės karabinieriai.
Tamsiai pilka spalvos uniformomis apsirengę Čilės kareiviai, dėvintys legendinius Stahlhelm šalmus, ir žygiuojantys žąsies žingsiu, primena ne tik Antrojo pasaulinio karo Vermachtą.
Spalvingos karininkų juostos ir iškilmingos rapyros, atrodo, ištrauktos tiesiai iš istorijos knygos.
Čilės kariuomenės prūsiškos karinės doktrinos šaknys siekia XIX a.
Vokiečių įtaka ir tradicijos Čilės armijai kilo iš vokiečių imigrantų antplūdžio XIX a. Dauguma vokiečių atvykėlių įsikūrė pietinėje šalies dalyje, kurios centre – Puerto Montas, kur oras vėsesnis ir drėgnesnis, o dabar gausu pieno ūkių ir alaus daryklų.
XVII a. Brandenbergo kuratoriaus Frederiko Vilhelmo rūpesčiu, prūsai sunkiai dirbo, kad sukurtų rimtą karinę kultūrą, daugiausia kaip reakciją į pražūtingus Trisdešimties metų karo įvykius, dėl kurių žuvo daugiau nei pusė visų vokiečių vyrų.
Jau XVIII a. karaliaus Frydricho Vilhelmo I ir jo sūnaus Frederiko Didžiojo valdymo metu, Prūsija, nepaisant mažo dydžio, tapo didžiule karine galia; tokia galinga, kad dauguma didžiųjų Europos šalių vengė kovoti su Prūsija, o besikuriančios tautos kvietė prūsų karininkus padėti jiems išmokti tinkamai kariauti.
Po 1870 m. Prancūzijos ir Prūsijos karo, kuriame prūsai suvienijo įvairias šiaurės Vokietijos kunigaikštystes ir per mažiau nei dešimt mėnesių užėmė Paryžių ir padėjo pagrindą Vokietijos suvienijimui ir Vokietijos imperijai.
Tuo tarpu kiek daugiau nei po dešimtmečio, 1884 m. čiliečiai sugebėjo laimėti Ramiojo vandenyno karą, kuriame sumušė bendras Peru ir Bolivijos ginkluotąsias pajėgas, gavo Atakamos dykumą ir atėmė Bolivijos prieigą prie jūros.
Praėjus metams po Ramiojo vandenyno karo, 1885 m., Čilės vyriausybė nusprendė, kad jei jie nori išlaikyti naujas teritorijas, Čilės armija turi išmokti šiuolaikinio karo. Taip 1886 m. į Čilę buvo pakviesta grupė prūsų pareigūnų, vadovaujama kapitono Emilio Körnerio.
1910 m., kai Körneris pasitraukė iš Čilės ginkluotųjų pajėgų vado generolo pareigų, Čilės kariuomenė tapo geriausiai aprūpinta ir parengta armija Lotynų Amerikoje – tokią poziciją ji išlaiko iki šių dienų.
