1935 m. rugsėjo 21–22 m. lietuvių kilmės JAV lakūnas Feliksas Vaitkus sėkmingai įveikė Atlanto vandenyną, tapdamas vos šeštuoju pilotu, kuris Atlantą įveikė vienviečiu lėktuvu. Lietuvos pasiekti skrydžio metu F.Vaitkui nepavyko – dėl blogų oro sąlygų jam teko leistis Airijoje.

Šio skrydžio 86-ųjų metinių proga portalas 15min kviečia susipažinti su svarbiausiais bei įdomiausiais faktais apie lakūną ir jo skrydį.

1. Gimė ir augo JAV. Skirtingai negu Steponas Darius ir Stasys Girėnas, kurie abu gimė Lietuvoje, o į JAV emigravo vėliau, F.Vaitkus jau gimė JAV, Čikagos mieste.

Jis gimė 1907 m. Jo vardas, įrašytas dokumentuose, buvo Felix Waitkus – tiesa, Lietuvoje tapo įprasta jo vardą lietuvinti.

F.Vaitkaus tėvas Antanas gimė 1870 m., buvo kilęs iš Šiaulių krašto, Lukošaičių kaimo netoli Gruzdžių. Motina Marija gimė 1884 m. Žagarėje. Tėvai susituokė 1899 m., kai motinai tebuvo 15 metų, o į JAV emigravo 1904–1905 m.

2. Įsteigė aviacijos mokyklą. F.Vaitkus mokėsi Čikagos universitete. Bet jo nebaigęs 1928 m. jis savanoriu įstojo į JAV kariuomenę, kur pamėgo aviaciją. 1931 m. baigė aviacijos mokyklą Teksaso valstijoje, jam buvo suteiktas karo lakūno vardas.

Čia jam teko skraidyti ir bombonešiais, ir naikintuvais, ir žvalgybiniais lėktuvais, 1931 m. paleistas į atsargą jis tapo mokytoju – Kohlerio (miestelis Viskonsine) aviacijos mokykloje, kurios vienas steigėjų pats ir buvo, mokė skraidymo. Taip pat trimotoriu „Ford“ lėktuvu vežiojo keleivius.

3. Skrydis per Atlantą – Čikagos lietuvių idėja. Keli mėnesiai po „Lituanica“ tragedijos 1933 m. liepą dalis Čikagos lietuvių bendruomenės nutarė organizuoti naują transatlantinį skrydį, kuriuo skrendantis lietuvių pilotas galėtų atkartoti Dariaus ir Girėno kelią bei sėkmingai nusileisti.

1933 m. lapkritį buvo įkurta Amerikos lietuvių transatlantinio skrydžio sąjunga (ALTASS). Pradėtos rinkti aukos skrydžiui.

Jos rinktos išleidus pašto ženklus, organizuojant aviacijos dienas, susirinkimus ir koncertus. Skrydžiui aukojo ne tik JAV, bet ir viso pasaulio lietuviai.

4. Nebuvo pirmasis pasirinkimas. Pagal pradinį planą skristi turėjo JAV lietuvis, buvęs karo lakūnas Juozas Janušauskas (Joseph R. James). Skrydis buvo numatytas 1934 m. Tačiau galiausiai J.Janušauskas, nesutaręs su ALTASS dėl skrydžio sąlygų, atsisakė skristi.

Tarp J.Janušausko reikalavimų buvo pratęsti jam atlyginimo mokėjimo terminą (pagal pradinį planą 100 dolerių mėnesinį atlyginimą jis turėjo gauti iki skrydžio), tuo atveju, jei skrydis neįvyktų, jam kaip kompensaciją sumokėti pusę lėktuvo su įranga vertės, taip pat leisti viešumoje naudoti ne lietuvišką, o anglišką savo vardo formą. ALTASS su tuo nesutiko ir ėmė ieškoti naujo piloto.

1934 m. lėktuvo pilotu tapti buvo pasiūlyta F.Vaitkui, jis sutiko ir didelių reikalavimų nekėlė. Tuomet 27 metų F.Vaitkus turėjo transporto piloto ir aviacijos mechaniko licencijas, skrydžių patirtį.

Kadangi skrydžiui vis dar trūko pinigų, F.Vaitkus noriai dalyvavo pinigų rinkimo akcijose, aviacijos šventėse.

5. Skrido geresniu lėktuvu negu Darius ir Girėnas. Būsimajam skrydžiui per Atlantą JAV lietuviai 1934 m. pradžioje už surinktas lėšas iš „Lockheed Aircraft Corp.“ nupirko lėktuvą „Lockheed Vega“. Lėktuvas buvo pakrikštytas „Lituanica II“, siekiant parodyti būsimo skrydžio ryšį su Dariaus ir Girėno skrydžiu.

Tačiau pats lėktuvas buvo daug tinkamesnis transatlantiniam skrydžiui negu tas, kuriuo skrido Darius ir Girėnas. „Lockheed Vega“ buvo daug modernesnis ir greitesnis. Šio modelio lėktuvu amerikiečių pilotas Wiley Postas anksčiau jau buvo atlikęs pirmąjį skrydį aplink pasaulį, „Lockheed Vega“ pilotavo ir Amelia Earhart, tapusi pirmąja moterimi, kuri viena perskrido Atlanto vandenyną.

„Lituanica II“ turėjo galingesnį negu „Lituanica“ variklį ir galėjo skristi maždaug 100 km/val. greičiau, turėjo radijo kompasą, veikiantį 800 km spinduliu, radijo imtuvą, kitus modernius navigacijos prietaisus. Tai tapo svarbiu veiksniu, lėmusiu skrydžio sėkmę.

Lėktuvas kainavo 15 tūkst. dolerių, dar apie 10 tūkst. dolerių kainavo lėktuvo patobulinimai. Visus pinigus surinko Amerikos lietuviai.

6. Skrydį teko atidėti ilgam. Ilgą laiką tikėtasi, kad lėktuvas galės pakilti dar 1934 m., tačiau patobulinimų įrengimas užtruko ir skrydis buvo atidėtas iki 1935 m.

Atidėjimų buvo ir daugiau. Į Floid-Beneto oro uostą Niujorke F.Vaitkus su „Lituanica II“ atvyko dar 1935 m. gegužės pabaigoje. Bet palankaus oro teko laukti net keturis mėnesius – orai tą vasarą buvo itin nepalankūs skrydžiui. Laukimas, žinoma, nebuvo malonus – juolab kad įtampą kėlė ir skrydžio laukiantys žurnalistai bei fotografai.

Galiausiai 1935 m. rugsėjo 20 d. meteorologai F.Vaitkų informavo, kad kitą dieną sąlygos skrydžiui turėtų būti bent jau vidutinės ir kad per artimiausias 24 valandas permainų nenumatoma. F.Vaitkus apsisprendė kilti.

7. Ir vis tiek skrydis vyko itin nepalankiomis sąlygomis. Orų prognozės klydo. Kitą dieną oro sąlygos netikėtai pablogėjo.

Aviacija XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vis dar labai priklausė nuo orų, ir geresnis bei patobulintas lėktuvas negalėjo apsaugoti nuo blogų oro sąlygų įtakos.

Tačiau, nespėjęs sužinoti apie oro sąlygų pasikeitimą, 1935 m. rugsėjo 21 d. 6 val. 45 min. ryto F.Vaitkus pakilo iš Floid-Beneto oro uosto. Oro uosto dispečeriai, sužinoję apie oro sąlygų pablogėjimą, bandė susisiekti su „Lituanica II“ ir patarti grįžti atgal, tačiau savo radijo įrangą F.Vaitkus jau buvo nukreipęs gaudyti signalus iš Airijos.

F.Vaitkus Atlantą įveikė per 18 valandų – beveik visą šį laiką jis skrido „aklai“, vadovaudamasis tik prietaisais. Lakūnui teko skristi per lietų, rūką ir debesis.

Priartėjus prie Europos, padėjo Airijos radijo stotis, kas valandą pranešinėjusi jam apie oro sąlygas ir padėjusi orientuotis. Lakūnui padėjo ne tik pranešimai apie orą, bet ir skambanti muzika.

Antroje skrydžio pusėje lietus virto šlapdriba, kas dar labiau apsunkino skrydį – lėktuvo sparnai apšalo, jis ėmė smukti žemyn. Nusileidus iki 1,5–2 km, ledas nutirpo, bet, bandant kilti aukščiau, sparnai vėl apledėdavo. Blogos atmosferinės sąlygos ir oro kaitaliojimas lėmė, kad F.Vaitkus sudegino daugiau benzino, negu tikėjosi.

„Geriausia – nieko negalvoti, o lėkti lyg ir pusiaumiege“, – atsakė F.Vaitkus, vėliau Lietuvoje po skrydžio paklaustas, ką galvojo skrydžio metu. Taip pat jis juokavo, kad jei visgi būtų tekę leistis jūros paviršiuje, būtų galėjęs „meškerioti ir graužti vištų kojas“, nes pastarųjų, įsidėtų kaip maisto kelionės metu, visų nesuvalgė.

Jūros paviršių F.Vaitkus pamatė tik likus mažiau negu 150 km iki Airijos, po 17 valandų „aklo“ skrydžio.

8. Teko priimti sunkų sprendimą. Išniręs iš debesų F.Vaitkus netrukus pamatė Airijos krantus.

Europoje tuo metu buvo naktis iš rugsėjo 21 į rugsėjo 22 d. Tuomet jis pastebėjo, kad sutriko benzino siurblio darbas, ir suprato, kad likusio kuro iki Kauno neužteks, nebent iki Berlyno.

Bet iš radijo stoties pranešimų jis sužinojo, kad rūkas gaubia tiek Dubliną, tiek Vokietiją, beveik visą Europą iki pat Baltijos jūros.

Suprasdamas, kad kuro pasiekti Kauną pristigs, kad nežinia, ar toliau Europoje bus kur nusileisti, taip pat jusdamas didžiulį nuovargį po beveik parą trunkančių grumtynių su blogomis oro sąlygomis, F.Vaitkus priėmė sprendimą leistis tiesiog kažkur Airijoje.

Jis dar bandė pasiekti Dubliną, tačiau pamatęs, kad miestą išties gaubia stiprus rūkas, apsisuko ir grįžo į anksčiau nusižiūrėtą ganyklą, kur matė, kad gali nusileisti.

9. Nusileidimas buvo ne visai sklandus. F.Vaitkus leidosi nusižiūrėtoje ganykloje netoli Balinrobo miestelio Airijoje, kur oras buvo geras ir buvo nusileidimui tinkama pieva. Tiesa, F.Vaitkui leidžiantis dar reikėjo įvertinti tai, kad aplinkiniuose laukuose daug galvijų. Be to, reikėjo rasti vietą, kur jų nėra.

Leisdamasis lėktuvas bloškėsi į šoną (pats pilotas sakė, kad tai buvo dėl vėjo gūsio, o liudininkai teigė, kad lėktuvas galėjo trenktis į medį), dešinysis sparnas užkabino žemę ir lėktuvą ėmė sukti. Lėktuvas buvo stipriai apgadintas: nuo smūgio nulūžo sparno galas, taip pat sugedo tiek važiuoklė, tiek propeleris.

Tačiau pačiam F.Vaitkui nieko nenutiko, jis iš lėktuvo išlipo pats. Iš pradžių F.Vaitkus dar tikėjosi, kad nusileidęs sutvarkys siurblį, pasipildys degalų ir toliau tuo pačiu lėktuvu galės kitą dieną skristi į Kauną.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad to padaryti jam nepavyks – lėktuvas taip paprastai nepataisomas. F.Vaitkus skubiai informavo JAV ir Lietuvą, kas nutiko ir kad jis liko sveikas.

Iš viso skrydis truko apie 21 val. 30 min. F.Vaitkus nuskrido apie 5100 km.

10. Padėjo airiai. Nusileidusiam F.Vaitkui padėjo airiai – vietiniai valstiečiai.

Airijoje jau buvo rytas, ir daug vietinių gyventojų ruošėsi į mišias. Iš pradžių vietiniams buvo sunku patikėti, kad lakūnas atskrido iš tolimųjų JAV.

„Vaitkui iš lėktuvo padėjo išlipti vienas ūkininkas, kuris parsivedė jį į savo namus ir pavaišino pusryčiais. Vienas iš pirmųjų Vaitkaus žygių, išlipus iš lėktuvo, buvo padalinti didelę dėžę šokolado tarp vaikų, kurie buvo susirinkę“, – rašė „Lietuvos žinios“, besiremdamos „Eltos“ pranešimais.

„Pirmi žmonės, kurie pas mane atėjo, tai buvo piemenys, kurie netikėjo, kad atlėkiau net iš Niujorko“, – vėliau Lietuvoje susitikime su visuomene pasakojo pats F.Vaitkus.

11. Po poros savaičių pasiekė Lietuvą. Rugsėjo 22 d. lietuviai, susirinkę Kauno oro uoste, vis dėlto lakūno nesulaukė – bet sulaukė bent jau telegramos, kad jam viskas gerai.

O spalio 3 d. lakūnas pasiekė Lietuvą. Kaune, kur F.Vaitkus buvo atskraidintas iš Klaipėdos, kurią pasiekė traukiniu, jo laukė ypatingas sutikimas.

„Po pietų miestas pasipuošė tautinėmis vėliavomis, o nuo 15 val. prasidėjo nepaprastas žmonių plūdimas į Karo aerodromą. Tuo metu Kauno gatvių biržoje nebuvo nė vieno laisvo taksi; automobiliai ėjo vienas paskui kitą, bet ir jų viduje keleiviai buvo susispaudę kaip silkės statinėje; kas nepateko į autobusus, tuos vežikai peršilusiais, perplukusiais arkliais tempė į kalną“, – rašė „Lietuvos žinios“.

Laikraštis taip pat minėjo, kad, pasirodžius karo lėktuvų eskadrilei, skraidinusiai F.Vaitkų, ir jai padarius ratą virš Kauno miesto, žmonės bėgo į gatves, šaukė „Valio“. „Mieste buvo nepaprastas įspūdis“, – reziumavo „Lietuvos žinios“.

Lietuvoje F.Vaitkus viešėjo apie mėnesį. Kaune šiltai sutiktas F.Vaitkus susitiko su prezidentu Antanu Smetona, Vyriausybės nariais, dalyvavo susitikimuose su karo aviacijos, Lietuvos aeroklubo lakūnais, visuomenės atstovais, aplankė savo tėvų gimtines. Spalio 5 d. į Lietuvą laivu atvyko ir jo žmona Martha.

12. Nuo „draugų“ saugojo A.Gustaitis. Visgi ne visas dėmesys, kurio F.Vaitkus sulaukė Lietuvoje, buvo malonus.

Kaip atkreipė dėmesį F.Vaitkaus pasitikimą ir susitikimą su visuomene aprašęs „Lietuvos žinių“ žurnalistas, beveik viso lakūno pokalbio su žurnalistais metu teko tramdyti lietuvius, kurie siekė prieiti prie F.Vaitkaus, teigdami, kad yra šio giminės ar kiti lietuviai pilotai.

„Jau atsirado ir „brolių“, ir „lakūnų“, ir „giminių“, kažkodėl daugiausia iš Šiaulių. Laimei, pulk. Gustaitis (garsus tarpukario Lietuvos aviatorius, ANBO lėktuvų kūrėjas Antanas Gustaitis, – red. past.), kuris mums, žurnalistams, maloniai padėjo kaip aviatorius specialistas daryti pasikalbėjimą, pažįsta visus Lietuvos lakūnus, tai jam lengva buvo pasakyti, kad tai tas ar kitas yra stačiai apgavikas; o „brolius“ pats p. Vaitkus išsiaiškino. Tikrai gi, „giminių“, ir kitų „brolių“, pasirodo, esama ir pas mus, ypač tokiais atvejais...“, – rašė „Lietuvos žinios“.

13. Grįžęs į JAV buvo karinis lakūnas bandytojas. 1935 m. lapkritį F.Vaitkus išvyko į Prancūziją, iš kur laivu grįžo į JAV. Į Lietuvą jis niekada nebegrįžo.

JAV jis Viskonsino universitete studijavo aeronautiką. Kilus Antrajam pasauliniui karui, F.Vaitkus grįžo į tarnybą ir 1940–1946 m. tarnavo JAV karinėse oro pajėgose.

F.Vaitkus buvo „Boeing“ karo lėktuvų gamyklos vyriausiasis lakūnas bandytojas, dalyvavo bandant bombonešius B-17 ir B-29. 1946 m. jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.

1951 m., kilus Korėjos karui, F.Vaitkus vėl buvo pašauktas į karinę tarnybą. 1955 m. jis buvo pasiųstas į Vokietiją, kur ėjo JAV oro pajėgų Europoje aprūpinimo viršininko pareigas.

1956 m. F.Vaitkus staiga mirė nuo širdies smūgio. Jam buvo vos 49 metai.

14. Liūdnas „Lituanicos II“ likimas. Apgadintas „Lituanica II“ lėktuvas buvo iš Felikso Vaitkaus Lietuvos valstybės išpirktas Lietuvos kariuomenės karinei aviacijai.

Lėktuvas buvo išardytas, atgabentas į Klaipėdą ir čia suremontuotas. Jis buvo naudojamas kaip mokomasis lėktuvas, buvo dislokuotas Zoknių aerodrome.

Tačiau SSRS okupavus Lietuvą, okupantai Lietuvai simboliniu tapusio lėktuvo nepasigailėjo. 1940 m. spalį „Lituanica II“ Šilėnų poligone buvo panaudotas kaip sovietinių lakūnų taikinys pratybose. Tikėtina, kad neatsitiktinai.

2019 m. archeologai ir istorijos entuziastai poligone, esančiame šalia Šiaulių, ieškojo „Lituanica II“ lėktuvo likučių. Deja, paieškos buvo bevaisės.

15. Apie F.Vaitkų sukurtas filmas. Daug kam geriau žinomas Raimundo Vabalo filmas apie Darių ir Girėną „Skrydis virš Atlanto“. Bet Apie F.Vaitkaus skrydį 2011 m. irgi buvo sukurtas dokumentinis filmas „Solo virš Atlanto“. Filmą režisavo Edita Mildažytė. Filmą galite pasižiūrėti „Youtube“ platformoje paspaudę šią nuorodą.

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją, filmą „Solo virš Atlanto“, laikraščio „Lietuvos žinios“ 1935 m. straipsnius, puslapį „Plieno sparnai“.

Komentarai ()