Vokietijos imperijos simbolis – smaiginis šalmas arba Pickelhaube: kam buvo reikalingas tas metalinis smaigas? (Foto, Video) (1)
Vokiškas Pickelhaube šalmas, išsiskiriantis metaliniu smaigaliu, kyšančiu tiesiai iš viršaus, XX amžiaus pradžioje tapo Prūsijos militarizmo simboliu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad išskirtinis smaigalys neturėjo jokio praktinio tikslo – iš tikrųjų Pickelhaube naudojimas mūšio lauke buvo panaikintas per Pirmąjį pasaulinį karą. Dėl to kyla klausimas: kokia buvo Pickelhaube esmė?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pickelhaube, arba smaiginį šalmą, 1842 m. sukūrė Prūsijos karalius Frederikas Williamas IV, galbūt kaip panašių šalmų, kuriuos tuo pat metu priėmė Rusijos kariuomenė, kopiją. Neaišku, ar tai buvo kopija, lygiagretaus išradimo atvejis, ar abu buvo paremti ankstesniu Napoleono kurasieriumi.
Prūsijos kariuomenė Pickelhaube įvedė apie 1843 m. – iš pradžių šalmas buvo skirtas naudoti kavalerijos kariams. Šalmai, pagaminti iš presuotos odos, buvo sukurti kaip atnaujintas sprendimas kūgiškoms kiverio kepurėms, kurias prūsai nešiojo Napoleono karų metu.
Napoleono laikų kiveriai praktiškai nesuteikė galvos apsaugos ir buvo sunkiai dėvimi drėgnomis sąlygomis, nes lengvai sugerdavo vandenį. Todėl Pickelhaube buvo sutiktas kaip praktiškas šiuolaikinis išradimas. Nauji „odiniai šalmai“ arba „šalmai su dygliais“ suteikė kariams didesnį galvos apdangalą ir matomumą. Šalmai tvirtai laikydavosi ant galvos.
Skiriamasis Pickelhaube bruožas – metalinis smaigalys turėjo veikti kaip ašmenų galas. Jis buvo skirtas nukreipti į galvą nukreiptus kardo smūgius. Smaigai galėjo būti modifikuoti priklausomai nuo kario pareigų mūšio lauke, o oficialiomis progomis ant jų galėjo būti uždedamas dekoratyvinis elementas – pliumažas (plunksninis papuošimas).
Paprastai Pikelhaube gamindavo iš virintos odos, kurią nudažydavo juodai, nulakuodavo ir sutvirtindavo metalinėmis juostomis (karininkų šalmuose naudodavo paauksuotą ar pasidabruotą metalą).
Pickelhaube naudojimas greitai išplito į kitas Vokietijos kunigaikštystes. Oldenburgas jį priėmė 1849 m., Badenas – 1870 m., o 1887 m. Bavarijos karalystė buvo paskutinė Vokietijos valstybė, priėmusi Pickelhaube. Be vokiečių valstybių kariuomenių, Rusija smaiginį šalmą priėmė 1844 m., Švedija – 1845 m.
Smaiginis šalmas populiarumą rado ne tik Europje. Nuo antrosios XIX amžiaus pusės Pikelhaube naudojo Argentinos, Bolivijos, Kolumbijos, Čilės, Ekvadoro, Meksikos, Portugalijos ir Venesuelos armijos.
Pikelhaube populiarumas Lotynų Amerikoje atsirado XX amžiaus pradžioje, kai buvo plačiai naudojamos imperinės Vokietijos karinės misijos nacionalinėms armijoms rengti ir organizuoti.
Šalmo naudojimas tapo plačiai paplitęs visoje Vokietijoje ir netgi buvo priimtas regioninių policijos pajėgų ir ugniagesių. Tačiau šalmas buvo sutiktas su sarkazmu ir pašaipa – net Vokietijoje.
Vienaragio stiliaus šalmas paprastai buvo suvokiamas kaip grandiozinis ir paviršutiniškas. 1843 m. Satyrinėje poemoje „Vokietija: žiemos pasaka“ garsus poetas Heinrichas Heine'as palygino Pickelhaube su žaibolaidžiu.
Tęsinys kitame puslapyje:
Pickelhaube tapo Prūsijos mačizmo ir militaristinės galios simboliu. Imperatoriaus 1871 m. įsakymu Pickelhaube tapo privalomas visiems vokiečių kariams.
Pozuoti nuotraukoms, dėvint Pickelhaube, itin pamėgo aukščiausi Prūsijos ir Vokietijos vadovai, tarp jų kaizeris Vilhelmas II, Otto von Bismarckas ir Paulius von Hindenburgas. Tačiau kitose šalyse raguoti šalmai tapo barbarizmo sinonimu, ypač per Pirmąjį pasaulinį karą.
Jau pirmaisiais Pirmojo pasaulinio karo mėnesiais paaiškėjo, kad „modernus“ Pikelhaube neatitinka apkasų karo reikalavimų. Odiniai šalmai praktiškai nesaugojo nuo skeveldrų ir šrapnelių, o styrantys smaigai atkreipdavo dėmesį į besislepiančius kareivius.
Dėl šių trūkumų ir medžiagų stygiaus, 1915 m. buvo įvestas supaprastintas pikelhaubės modelis su nuimamu smaigu. 1915 m. rugsėjį buvo išleistas įsakymas fronte šalmus nešioti be smaigų.
Pradedant 1916 m. pikelhaubes vis labiau ėmė keisti nauji plieniniai šalmai (Stahlhelm), kurie turėjo geriau saugoti galvas nuo skeveldrų. Smaiginiai šalmai tapo paradiniais, kuriuos dėvėdavo vyresnieji karininkai toliau nuo karo veiksmų zonos.
1918 m. žlugus Vokietijos imperijai smaiginiai šalmai buvo išbraukti iš Vokietijos karinės uniformos. Net policija ėmė dėvėti jėgeriškus kiverius. Antrajame pasauliniame kare Vokietijos kariuomenė jau naudojo tik plieninius šalmus.
Pikelhaubės iki šiol yra kai kurių šalių paradinių uniformų elementas. Jas naudoja Švedijos leibgvardija, Portugalijos Nacionalinė Respublikos gvardija, Čilės, Kolumbijos, Venesuelos ir Ekvadoro Karinių akademijų kursantai, Čilės armijos orkestras, Kolumbijos Prezidento apsaugos batalionas.
Jordanijos Eismo policija irgi dėvi pikelhaubių variantą. Dabartinės Rumunijos žandarmerija (Jandarmeria Romana) turi raitąjį padalinį, kuris vilkėdamas paradines uniformas dėvi pikelhaubes su baltais pliumažais – ši tradicija perimta iš XIX a.
