Ragavusieji karo žurnalistų duonos teigia, kad šiandien su kamera ar fotoaparatu rankose sugrįžti dirbti į karinių konfliktų zoną nebenorėtų. Anot jų, darbui kare žurnalistai yra prastai rengiami. Taip pat pasikeitė ir darbo kokybė.

„Šioje nuotraukoje nesišypsau, kaip jums gali pasirodyti, o šaukiu ant kolegos, kuris stovi viduryje gatvės be neperšaunamos liemenės“, – graikas D. Messinis rodo į savo archyvo nuotrauką.

Jo patirtis dažnam lietuviui žurnalistui – svetima. Dėl didelių kaštų karo žurnalistika Lietuvoje – prabanga.

Moteris, išgelbėta praėjus trims dienoms po žemės drebėjimo, vyras, ką tik radęs savo mirusį naujagimį, nuotaikos Kosove, pasitinkant NATO karius – tokie nuotraukose užfiksuoti vaizdai ne vienerius metus buvo Dimitriso Messinio, Užsienio žurnalistų asociacijos Graikijoje prezidento, realybė.

Kartu su kolegomis prisiminimus iš darbo kariniuose konfliktuose D. Messinis pasakojo konferencijoje Atėnuose.

„Šiandien į tokį darbą nebenorėčiau sugrįžti“, – teigia D. Messinis. Anot jo, pasikeitė žurnalistų ir jų vadovų požiūris į darbą bei galimybės užtikrinti pateikiamų žinių kokybę.

Didžiausios žiniasklaidos priemonės „karpo“ biudžetus, skirtus žurnalistams „karštuosiuose“ pasaulio taškuose, tad vis dažniau karo realybė formuojama iš patogios redakcijos kareivių būstinėje ar klaidingų oficialių pranešimų.

Kartu fotografas pripažįsta, kad neapgalvotas blaškymasis karinio konflikto kamuojamame regione taip pat gali būti pražūtingas.

„Čia žurnalistas negali neturėti baimės jausmo. Nebijantis karo žurnalistas – pražuvęs žurnalistas“, – pasakoja D. Messinis.

Kare neverta klausinėti

D. Messinis prisimena akimirkų, kai pabūgdavo rizikos, tačiau darbas kariniuose konfliktuose išmokė niekada neklausinėti „kodėl“ ir šaltai vertinti situaciją.

Juokdamasis fotografas prisimena jaunų ir neapmokytų žurnalistų klaidas konfliktų Jugoslavijoje metu.

„Vienoje nuotraukoje įamžinau tą akimirką, kai Belgrade buvo numesta pirmoji NATO bomba. Tą vakarą daugybė žurnalistų susirinko ant viešbučio stogo stebėti įvykių. Mums pavyko nufotografuoti pirmosios bombos kritimą, bet iš karto buvome sulaikyti policijos. Tą vakarą konfiskavo ir mūsų surinktą medžiagą. Neklauskite „kodėl“, nes tokio klausimo karo metu paprasčiausiai nėra“, – prisimena D. Messinis.

Tąkart jo kadrus padėjo išsaugoti karo fotografo patirtis. Visą naktį areštinėje jis sėdėjo su stora žiemine striuke, kurioje buvo pasislėpęs fotojuostą.

Nors kitą dieną žurnalistai buvo paleisti, o konfiskuota medžiaga grąžinta, daugelis jų neteko visų video ir foto juostų antrą kartą.

„Tik kariniuose konfliktuose nepatyręs žurnalistas gali tvarkingai sudėti juostas į lagaminą ir tikėti, jog saugiai jas persiveš per sieną“, – sako D. Messinis. Didžiosios dalies žurnalistų medžiaga tą dieną buvo konfiskuota muitinės pareigūnų.

Nei viena šalis karo metu nenori, kad būtų atskleidžiama tam tikra informacija.

Anot D. Messinio, informaciją iš karo pranešantis žurnalistas turi suprasti, kad pavojų kelia ne tik fizinė grėsmė sveikatai, bet ir pasikeitusi gyventojų, valdžios pareigūnų elgsena.

Svarbiausia – žmogiškumas

D. Messinis pastebi, kad kare ištirpsta ribos ne tik tarp „leistino“ ir „draustino“ elgesio, bet ir nukrenta privatų žmogaus gyvenimą dengęs šydas.

Skaudžioje situacijoje atsidūręs žmogus nebeslepia nuo fotografo pykčio, ašarų ar skausmo.

„Privatumo kare nėra. Todėl gerose nuotraukose žmonės nekreipia dėmesio į fotografus. Jie reaguoja natūraliai, nes ta emocija tampa svarbesnė už bandymą apsisaugoti“, – teigia fotografas.

Visgi D. Messinis darbe stengėsi neperžengti savo vidinių principų limito. Jis žino, kokia nuotrauka publikavimui yra per „stipri“, kur dera išsaugoti privatumą.

„Per karinį konfliktą Belgrade darbą palikau po dviejų savaičių. Negalėjau sutikti, jog būtų publikuojamos per daug šiurpios nuotraukos. Sprendžiant tokias profesines dilemas pirmoje vietoje turi būti žmogiškumas“, – tvirtina D. Messinis.

Geros istorijos receptas

Tam, kad žurnalistas sukurtų gerą istoriją karinio konflikto metu, anot prisiminimus pasakojusių žurnalistų, neužtenka būti įvykių vietoje.

Reikia turėti vidinį „filtrą“ oficialiems pranešimams ar netgi tam, ką matai. Albanija ir Makedonija karą kameroms buvo ir suvaidinusios. Kai vyko karinis konfliktas tarp šalių, vieno iš incidentų metu šalys pradėjo kovoti tik atvykus žurnalistams ir pradėjus filmuoti.

D. Messinis šypteli prisiminęs šį įvykį. „Karas nėra kuriamas žiniasklaidai, bet prie kamerų jis gali būti triukšmingesnis“, – pasakojo fotografas.

Jo kolega, Werneris Van Gentas, nacionalinio Šveicarijos radijo žurnalistas, kariniuose konfliktuose dirba 30 metų.

„Nežinau, ar tuo reikėtų didžiuotis“, – sako žurnalistas ir priduria, kad ilgametė darbo patirtis rodo bent jau tai, kad jis moka gerai save saugoti.

Jis turi savą geros istorijos receptą. Savo istorijų W. Van Gentas niekada nekūrė redakcijose. Visą laiką jis keliaudavo iš vieno karinio konflikto taško į kitą.

Visada užduoti daug klausimų ir nepasikliauti oficialia informacija – jo darbo principas.

„Mačiau žurnalistų, kurie telefonu klausdavo savo redaktorių, kokios istorijos jie norėtų šiandien. Vėliau jie eidavo į gatves ir surasdavo tai, ko jų prašė “, – neigiamus darbo pavyzdžius prisimena W. Van Gentas.

Anot radijo žurnalisto, kare geriausią galimybę sukurti įdomią istoriją gauna tie, kurie į konflikto zoną atvyksta su daugybe klausimų ir atviru mąstymu.

Darbui reikia įgūdžių ir pasiruošimo

Darbo kariniuose konfliktuose patirtį turintys žurnalistai teigia, kad darbui kare reikia ne tik pasiryžimo, bet ir žinių, apmokymų bei įgūdžių.

Philipas Pangailas, „Reuters“ ir „The Times“ žurnalistas, pastebi, kad ši žurnalistikos šaka pakito – mažinami biudžetai keičia darbo galimybes ir būdus.

„Žmonės dažnai būdavo šokiruoti sužinoję, kad tokį darbą dirbu 23 metus. Manau, kad svarbiausia jame – turėti tvirtus principus ir gebėti net atsisakyti karjerai naudingo pasiūlymo, jei tai prieštarauja tavo vidiniams įsitikinimams“, – sako Philipas Pangailas.

Anot jo, per įtemptą darbą jis prarado ir dalį asmeninio gyvenimo. Vėlyvi grįžimai namo kitu ritmu gyvenantiems pažįstamiems neretai buvo nesuprantami.

„Kodėl aš nusprendžiau nebevykti į karinius konfliktus? Nes praradau daug kolegų, kurie ten vyko“, – teigia Ph. Pangailas.

Pasak jo, neparuošti darbui žmonės rizikuoja ir susiduria su dažnai skaudžia realybe.

Tuo metu Keio universiteto Japonijoje profesorė Rachel Yould pabrėžia, kad karo žurnalistas susiduria ne tik su daugybe emociškai sunkių sprendimų, bet ir priklausomybe nuo savo šalies valdžios.

„Pavyzdžiui, į Iraką neįmanoma nuskristi nepriklausomai, tad pusę laiko šalyje teks praleisti bendraujant su oficialiais pareigūnais“, – sako profesorė pastebėdama karo žurnalistų bėdas.

Anot žurnalistės, daugybę dalykų reikia apgalvoti dar prieš vykstant į šalį, nes atvykus tenka priimti daug sprendimų, apie kuriuos nebėra laiko galvoti, o delsimas gali sukelti riziką.

Visgi JAV pareigūnai skiria mažiausiai kelias dienas žurnalistų, vykstančių į karinius konfliktus, apmokymams. Jų metu jie treniruojami galimoms nesaugioms situacijoms šalyje.

Per maža šalis, o ir per brangu

Tuo metu Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius teigia, kad karo žurnalistika Lietuvai kol kas tolima dėl finansinių mažos valstybės ir nedidelių žiniasklaidos priemonių galimybių.

Panašios užsienio žurnalistams patirties lietuvaičiai bandė ragauti vasarą vykusio Gruzijos ir Rusijos karinio konflikto metu.

„Lietuvos žurnalistų Gruzijoje buvo nedaug, be to, daugelis ten nuvyko jau prasidėjus karui. Vien šis faktas neleido objektyviai ir išsamiai informuoti. Žurnalistui, kuris ilgiau gyvena karinio konflikto kamuojamoje šalyje, ten lankosi dar prieš prasidedant kariniams veiksmams, lengviau suprasti įvykio priežastis ir esmę“, – įsitikinęs D. Radzevičius.

Pasak jo, konfliktas Lietuvos žiniasklaidoje atsirado kaip pačio karo nušvietimas, tuo metu visa situacija buvo paaiškinta vėliau.

„Visuomenei buvo sunku susigaudyti, nes informacija pradėjo „tekėti“ pavėluotai. Be to, į Gruziją vyko dokumentalistai“, – sakė LŽS pirmininkas.

Nuskristi į karo įvykių zonas, ten gyventi – tam reikia didelių finansinių galimybių. Karo žurnalistas ar fotografas taip pat turi būti apdraustas gyvybės draudimu.

„Mūsų žiniasklaidos priemonės šiandien vos suduria galą su galu, o siunčiant žurnalistą į karinį konfliktą reikia daugybės techninių galimybių: transporto, vertėjų, palydovų transliavimui. Mažoms valstybėms tokią naštą sunku pakelti“, – dėstė D. Radzevičius.

Anot LŽS pirmininko, šiandien net didžiosios žiniasklaidos priemonės – BBC, „Reuters“ – mažina karo žurnalistikai skiriamas lėšas.

Lietuvos žurnalistai, vykstantys į „karštuosius“ pasaulio taškus, yra mažai apmokomi, labai retai keliauja po karinio konflikto zoną. Dažniausiai – pamato karinę Lietuvos karių bazę kitoje šalyje.

Apmokymams skiriama valanda

Anot Krašto apsaugos ministerijos atstovės, vykstant lankyti tarptautinėse misijose tarnaujančius Lietuvos karius, stengiamasi į kelionę pakviesti ir žiniasklaidos atstovų. Dėl riboto vietų skaičiaus dažniausiai sudaroma galimybė vykti vienam dviem žurnalistams.

„Vizito metu žurnalistai dalyvauja delegacijai skirtuose renginiuose, kartais lydi vadovybę susitikimų metu, turi galimybę pabendrauti su kariais, susipažinti su jų gyvenimo sąlygomis “, – lrt.lt sakė KAM atstovė.

Žurnalistų išvykos dažniausiai būna labiau pažintinės.

Visgi prieš vykstant į karinio konflikto zoną delegacijos narių apmokymui skiriama viena valanda. Instruktažo metu pateikiama informacija apie šalį ir regioną, misiją, saugumo situaciją, elgesio taisykles bei administracinio pobūdžio informacija. Saugumo apmokymai organizuojami ir atvykus į vietą.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Jomilė Juškaitė

Komentarai (0)