DI ekstremistai prekiauja moksline fantastika. Mums reikia laikytis realizmo ()
Viešoji diskusija apie dirbtinį intelektą susideda iš dviejų stovyklų: pesimistų (DI mus sunaikins) ir fanatikų (DI mus išgelbės). Tačiau abi nuomonės yra mokslinė fantastika, mano bendrovės „Hydra Host“ įkūrėjas Aaronas Ginnas. Jis siūlo laikytis realizmo dirbtinio intelekto srityje, kuris grindžiamas paprasta tiesa: „technologijos yra sėkmingos, kai gerina žmonių gyvenimą“.
© Warner Bros. Pictures (United States and Canada);Columbia Pictures (through Columbia TriStar Film Distributors International)
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šių metų pradžioje vakarieniavau Vašingtone su Jensen Huang, „Nvidia“ prezidentu ir generaliniu direktoriumi. Vienu metu jis pasakė frazę, kuri mane sukrėtė: „Kodėl čia visi tokie pesimistiški?“
Jis nekalbėjo apie ekonomiką ar politiką, kai apibūdino nuotaiką kaip „niūrią“. Jis kalbėjo apie požiūrį į dirbtinį intelektą – požiūrį, bendrą daugeliui žymiausių DI teoretikų. Dominuojantis jausmas DI atžvilgiu – ne smalsumas, ne optimizmas ir ne ambicijos, o apokalipsės baimė.
Ši baimė pasireiškia visur – tiek analitiniuose centre vykstančiose diskusijose apie DI ateitį, tiek privačiuose pokalbiuose. Vašingtone ir kartais technologijų sluoksniuose dažnai girdimas nuogąstavimas, kad jei nedelsiant nesiimsime veiksmų, DI gali įgyti protą, ištrūkti iš žmonių kontrolės ir pradėti mums kelti grėsmę – fizinę ar ekonominę.
Šiuo metu diskusiją apie DI yra užvaldžiusios dvi kraštutinės pozicijos. Pesimistai (doomers) tiki, kad DI taps dieviška ir mus sunaikins. Fanatikai (zealots) tiki, kad DI taps dieviška ir mus išgelbės. Jų išvados skiriasi, bet logika yra ta pati: DI pranoks žmogaus intelektą ir ištrūks iš kontrolės. Abiejų pozicijų pagrindas yra ne mokslas, o mokslinė fantastika. Ir abi ignoruoja tai, kaip iš tikrųjų veikia inovacijos.
|
Yra ir trečias kelias: DI realizmas.
Realizmas DI srityje prasideda nuo paprastos tiesos: technologijos yra sėkmingos, kai gerina žmonių gyvenimą. Spaustuvės, antibiotikai, automobiliai ir internetas buvo įdiegti ne todėl, kad jie buvo galingi ar gąsdino žmones. Jie buvo priimti, nes sprendė problemas. Su AI bus taip pat.
Dabartinė diskusija apie AI nėra protinga. Deja, ji veda prie impulsyvių politikos sprendimų, išnaudoja visuomenės baimes prieš technologiją, kurią tik pradedame suprasti, ir apsunkina mūsų nacionalinį sprendimą kritiniu momentu.
Pesimistų ir fanatikų pozicija grindžiama klaidinga prielaida, kad intelektas yra kažkas vieningo, linijinio ir išmatuojamo, ką mašinos vieną dieną galės pranokti. Iš tiesų mes negalime tiksliai apibrėžti ar išmatuoti žmogaus intelekto. IQ testai, SAT rezultatai, diplomai – geriausiu atveju tai yra tik apytikriai netiesioginiai rodikliai. Empatija, sprendimų priėmimas ir kūrybiškumas negali būti tiksliai apibrėžti testu. Jei iki šiol nesupratome žmogaus intelekto prigimties, tai naudoti jį kaip BDI (bendrojo dirbtinio intelekto) matą yra beprasmiška.
Kalbos apie BDI reiškia finišo liniją – momentą, kai DI staiga iš įrankio taps dievybe. Tačiau intelektas nėra riba, o spektras, nuolatinis gebėjimų vystymasis. Žmogaus žinios kasmet auga ir keičia patį intelekto supratimą. Tai, kas šiandien atrodo pažangiausia, rytoj tampa pasenę, kaip rodo kiekvienas naujas AI modelis. Intelektas – tai begalinis judėjimas į priekį, o ne galutinis tikslas. Ir šio tikslo neįmanoma išmatuoti, nes nei žmogus, nei mašina negali suvokti, kiek iš viso yra žinių nuolat besiplečiančioje visatoje. Kitaip tariant, žodžio „intelektas“ reikšmė keičiasi, plečiantis mūsų žinioms. Tai reiškia, kad BDI neįmanoma išmatuoti, todėl jo neįmanoma pasiekti.
Abi stovyklos remiasi prielaida, kad jei tiesiog pridėsime daugiau vaizdo plokščių ir skaičiavimo galios, galėsime sukurti beribį intelektą. Tai mechanistinis požiūris, kuris žmogų redukuoja iki „įvesties-išvesties“ įrenginio ir painioja skaičiavimo galią su išmintimi.
Tačiau AI nėra sąmoningesnis už skaičiuotuvą, kuris išsprendžia uždavinį.
Realizmas DI srityje grindžiamas nuolankumu. Žmogaus gyvenimas yra neįtikėtinai sudėtingas. Vieno žmogaus DNR pakaktų du kartus apvynioti Saulės sistemą; apie 95 % visatos materijos ir energijos iki šiol negali būti išmatuota; smegenyse yra maždaug 500 kartų daugiau jungčių nei didžiausiuose DI modeliuose. Per savo gyvenimą žmogus apdoroja maždaug tiek pat duomenų, kiek yra visame internete. Nė vienas kalbos modelis negali pakartoti biologinių, socialinių ir kognityvinių žmogaus smegenų procesų, kurių mes iki šiol beveik nesuprantame. Kai kurie dideli kalbos modeliai veikia, aktyvuodami visus ryšius iš karto – ir mes turime terminą tokiam smegenų elgesiui apibūdinti: „priepuolis“.
Tai, kas mus daro žmonėmis, yra imanentiškumas, patirtis, kuri yra kokybinio, o ne kiekybinio pobūdžio ir netelpa į metrikas, reikalingas DI veikimui. Žmogiškumas apibrėžiamas ne ląstelių skaičiumi ir ne duomenų rinkiniais, o mūsų gebėjimu improvizuoti, kurti, klysti, mylėti ir mokytis. DI gali atkurti „Pietą“ su idealiu marmuro tikslumu, bet negali atkurti prasmės ir sumanymo, kurį į ją įdėjo Michelangelo. Lygiai taip pat, kaip kūnas nėra tik milijardai ląstelių, o paveikslas nėra tik pigmentai. Žmogaus žinios yra netiesioginės, santykinės ir įkūnytos. Ir to neįmanoma elegantiškai perkelti į silicį.
Diskusijos apie DI dažnai atrodo paviršutiniškos, nes jose dominuoja žmonės su nerealistiškomis lūkesčiais, manantys, kad dieviškasis intelektas slepiasi už dar vieno zetabaitų vaizdo įrašų su kačiukais. Taip, DI kelia riziką, kaip ir bet kuri universali technologija. Keičiasi darbo rinka, perskirstoma jėgų pusiausvyra, perkraunama infrastruktūra. Tačiau istorija rodo, kad tokie pokyčiai veda prie didesnio klestėjimo.
Teisingas politinis požiūris yra akivaizdus: investuoti į infrastruktūrą, kadrus ir atviro kodo kūrimą. Plėsti amerikietiškų platformų eksportą, kad pasaulis vystytųsi kartu su mumis. Atmesti draudimus ir apribojimus, kurie slopina inovacijas. Baimė nėra strategija, o magiškas mąstymas nėra lyderystė.
DI atsirado ne tam, kad mus pakeistų, o tam, kad sustiprintų. Kaip garo variklis ar išmanieji telefonai, jis plečia žmogaus galimybes. Jis niekada neatkurs žmogaus gyvenimo chaoso ir kūrybiškumo, nes nėra tam sukurtas. Jo „intelektas“ yra tuščias, bet jį naudodami mes stipriname savo.
Klausimas ne tas, ar DI „pabus“. Klausimas tas, ar mes jį sutiksime su paranoja, ar blaiviu žvilgsniu. Jei pasirinksime realizmą, DI galės likti pažangos įrankiu, o ne antiutopinių baimių ir utopinių svajonių aikštele.
republic.ru
Straipsnis „The Washington Post“.
