„Praleidau mėnesį be socialinių tinklų. Ką pastebėjau?“ ()
Lenkijos portalo „Antyweb“ žurnalistas Patrykas Koncewiczius aprašo savo socialinį eksperimentą. Pateikiame jo įžvalgas.
© Japanexperterna.se, CC BY-SA 2.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Scrolling_on_phone.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prireikė mėnesio, kol mano smegenys vėl pradėjo stoti į vėžes. Tačiau pakeliui jos nuolat bandė mane įtikinti, kad mano nesveiki įpročiai man naudingi.
Užuot pirkęs sporto klubo abonementą sausio mėnesį, kuris man po trijų mėnesių nusibos, nusprendžiau naujus metus pradėti susitelkdamas ne į fizinį pasirengimą, o į psichinę sveikatą ir informacijos higieną. To negalėjau pasiekti be drastiškų priemonių – visi socialiniai tinklai, kurie eikvojo mano laiką ir energiją, jau gruodžio pabaigoje atsidūrė šiukšliadėžėje. Po mėnesio priėjau keletą paprastų, bet esminių išvadų.
Trumpai tariant, algoritmo valdomas
Tikriausiai esate girdėję apie tai – po darbo sėdite ant sofos ir, norėdami atsipalaiduoti, griebiatės išmaniojo telefono. Greitai naršote „TikTok“, „Instagram“ ar X ir staiga praeina valanda, o jūsų smegenys jaučiasi labiau pavargusios nei prieš tariamą poilsį. Tiesą sakant, jums tai net neįdomu – slenkate vien dėl slenkimo, tikėdamiesi pažadinti save iš „darbo režimo“ tomis srūvančiomis dopamino dozėmis ir apdovanoti save už atliktas pareigas.
|
Žinau, koks žalingas yra doomscrolling ir kaip lengva įkliūti už šio įpročio, sugaištant iki keliolikos valandų per savaitę, todėl pats šio reiškinio egzistavimas manęs nenustebino. Mane nustebino tai, kad mano kūnui iš tikrųjų nereikėjo socialinių tinklų turinio, kurį ištryniau iš savo išmaniojo telefono – jam reikėjo jausmo, kad laikau įrenginį ir nuolat judinu pirštą. Taigi, kai pagaliau pajutau poreikį tai daryti laisvalaikiu, socialinius tinklus iškeičiau į nuotraukų naršymą, vėliau – į savo užrašų peržiūrą ir galiausiai – į el. knygų skaityklę.
Iš pradžių mano smegenys elgėsi kaip išlepintas vaikas, kuriam vietoj LEGO buvo duotos medinės kaladėlės, bet jos greitai prisitaikė prie naujos realybės – po dviejų savaičių mechaninis noras slinkti gerokai sumažėjo. Tada mane pribloškė antras akivaizdus faktas: baimė prarasti palankumą buvo daug didesnė, kai socialinius tinklus naudojau kelias valandas per dieną.
Kai nuolatinis atnaujinimas tampa darbu visą darbo dieną
Nuolatinis domėjimasis naujausia informacija yra mano darbo dalis, todėl aktyvų naršymą X laikiau beveik savo darbo pareigomis. Tiesa, ten galima rasti daug įdomaus turinio, bet jo rūšiavimas politikos, neapykantos, dezinformacijos ir paprasto šlamšto jūroje man kainavo daug laiko ir energijos. Būčiau lengvai galėjęs atsisakyti kitų platformų, bet FOMO (fear of missing out, baimė praleisti) mano galvoje X prilygino naršymui el. paštu ar naujienlaiškiais. Tačiau agresyvūs algoritmai mane maitino beveik vien neigiamu turiniu, kuris neigiamai veikia mano emocijas.
Taigi, gana, ir mano detoksikacija sutapo su daugybe intriguojančių įvykių, apie kuriuos turbūt galėčiau skaityti valandas – Pasaulio ekonomikos forumas Davose, ginčas dėl Grenlandijos ir šokiruojančios Donaldo Trumpo kalbos. Apie tai sužinojau vėliau iš „YouTube“ vaizdo įrašo, kuriame buvo apibendrinti svarbiausi mėnesio įvykiai. Iš pradžių norėjau griebti telefoną ir pasikalbėti, bet tada supratau... mano nežinojimas nieko nepakeitė. Paradoksalu, bet baimė praleisti ką nors svarbaus pasirodė esanti stipresnė ne visiškai atsiribojus nuo naujienų, o aktyviai jų ieškant.
Smegenys parduoda blogus įpročius – kartais žinant mažiau, mąstoma geriau
Žiniasklaidos industrijoje informacijos perkrova yra reikšminga problema, kuri dažnai sumenkinama. Žalingas jos poveikis išryškėja tik laikui bėgant, o simptomai yra tiesiog nuovargis. Nuovargį galima palengvinti miegant, tačiau per didelis stimuliavimas gali išlikti mėnesius ar net metus. Apatija, sunkumai susikaupti, miego problemos, irzlumas ir net sumažėjęs žodynas – visa tai yra smegenų perkrovos, užplūstančios informacija, gerokai viršijančia mūsų apdorojimo galimybes, pasekmės.
Man prireikė vos mėnesio, kad mintys vėl grįžtų į savo vėžes. Formuluoti mintis tapo lengviau, užmaršumas tapo mažiau varginantis, o planavimas pagaliau tapo lengvesnis. Žinoma, tai taip pat yra tam tikros atsakomybės ir sąžiningumo pasekmė, bet esu įsitikinęs, kad atsikratymas blaškančių dalykų, kurie nuodijo mano protą, buvo labai svarbus.
Tai gali atrodyti akivaizdu, bet asmeniškai man sunkiausia detoksikacijos dalis buvo ne turinio pašalinimas, o atlygio mechanizmo, kuris mane metų metus mokė griebtis telefono be jokios aiškios priežasties, nutraukimas. Šiam impulsui silpnėjant, nuolatinio informacijos bado jausmas išnyko. Vargino ne informacijos trūkumas, o jos perteklius. FOMO išnyksta ne tada, kai žinome viską, o tada, kai nustojame jausti spaudimą žinoti viską.
Šis gana trumpas laikotarpis man priminė, kad smegenys yra komforto padaras ir mėgsta savo komforto zoną – net jei tai žalinga. „TikTok“ doomscrollingą jos priklijuos „pramogų“ etikete, „Instagramą“ – „draugų gyvenimo stebėjimo“, o toksišką X atmosferą – „tyrimų ir darbo“ etikete.
Nejuokauju – anksčiau ar vėliau kai kurios iš šių programėlių tikriausiai sugrįš į mano ekraną, bet ne kaip refleksas, o kaip įrankis. Ir tai esminis skirtumas, nes susigrąžinti dėmesio kontrolę pasirodė svarbiau nei viską žinoti.
.jpg)
.jpg)
_(49896915791).jpg){kind=icon}
