Ar jūsų močiutė ką tik parašė komentarą? Šiurpi technologija jau čia ()
„Noras išsaugoti prisiminimus.“
© ijm2000 (Pixabay Content Licence)|https://pixabay.com/photos/grandmother-pensioners-portrait-old-499167/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Meta gavo patentą dirbtinio intelekto (DI) sistemai, leidžiančiai simuliuoti mirusių vartotojų aktyvumą socialiniuose tinkluose. Tai ne mokslinė fantastika — ši technologija gali leisti mūsų atvaizdams ar „skaitmeniniams avatarams“ rašyti mums net tada, kai tikrieji artimieji jau išėję iš gyvenimo. Aišku, tai nesuteikia tikrojo „amžino gyvenimo“, tačiau gali būti kontraversiškas verslo sprendimas vartotojų aktyvumui palaikyti.
Skaitmeninis gyvenimas po mirties
Patentą, kurį Meta pateikė 2023 m. ir kuris dabar buvo patvirtintas, apibūdina didelių kalbos modelių (LLM) panaudojimą imituojant naudotojų elgesį paskyrose, kurios tapo neaktyvios — pavyzdžiui, dėl ilgo neveikimo ar mirties. Sistema „moko“ modelį naudodama vartotojui specifinius duomenis, tokius kaip ankstesni komentarai, „patiktukai“ ir kitas platformoje skelbtas turinys.
DI gali automatiškai reaguoti į kitų žmonių turinį: pažymėti „patiktukus“ įrašams, komentuoti, atsakyti į privačias žinutes ar net simuliuoti pokalbius garso ar vaizdo forma. Tokiu būdu palaikomas tam tikras naudotojo buvimas internete, kuris gali padėti tiems, kurie gedėjo artimųjų.
|
Meta teigia, kad paskyros nebuvimas gali turėti „rimtą ir ilgalaikį poveikį“ sekėjams, ypač kai paskyra priklausė mirusiam žmogui, ir siūlo, kad ši technologija galėtų padėti per gedėjimo procesą, leidžiant žmonėms bendrauti su skaitmenine mirusiojo versija bei „išgyventi prisiminimus“.
Tačiau Meta pabrėžia, kad kol kas šis patentas nėra pritaikytas praktikoje ir išlieka tik koncepcijos lygio idėja. Vis dėlto tai kelia daug etikos, socialinių ir filosofinių klausimų. Internete galima rasti komentarų, tokių kaip „Leiskime mirusiesiems būti mirusiais“. Kritikai taip pat mano, kad tai gali būti verslo motyvas, siekiant padidinti aktyvumą platformoje ir neleisti mažėti vartotojų skaičiui bei jų praleidžiamam laikui socialiniame tinkle.
Elektroninis „e‑prisikėlimas“
Kaip veikia ši sistema? DI analizuoja žmogaus ankstesnes interakcijas, kad imituotų jo komunikacijos stilių, o veikiantis chatbotas galėtų perimti neaktyvios paskyros valdymą. Pavyzdžiui, jei žmogus garsėjo savo humoro jausmu komentaruose, DI stengiasi tai atkartoti.
Modelis „mokomas“ iš profilio duomenų – įrašų, komentarų, „patiktukų“. Toks „botas“ gali automatiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, komentuoti, siųsti privačias žinutes ar net simuliuoti garso ar vaizdo pokalbius. Tai suteikia skaitmeninei asmenybės reprezentacijai buvimą internete, kuris gali padėti sumažinti gedėjimo skausmą, suteikiant iliuziją apie santykio tęstinumą.
Istorinė perspektyva
Tai nėra pirmas kartas, kai technologija bando „prikelti“ mirusiuosius. 2016 m. Eugenia Kuyda sukūrė chatbotą, paremtą žinutėmis iš mirusio draugo Romano Mazurenko. 2017 m. „Microsoft“ pristatė panašią sistemą. Kinijoje įmonės siūlo mirusių žmonių deepfake atvaizdus, o JAV Joshua Barbeau naudojo „Project December“, kad galėtų „bendrauti“ su mirusia sužadėtine.
Šiandien rinkoje jau egzistuoja įmonės, tokios kaip HereAfter AI, StoryFile, Replika, Eterni.me ir kt., siūlančios chatbotus bei avatarus, sukurtus pagal mirusiųjų duomenis. Taip pat populiarėja istorijų fiksavimas prieš mirtį – artimieji gali įrašyti brangias gyvenimo akimirkas, kad po mirties būtų galima „bendrauti“ su mirusiuoju.
Sparčiai auganti „mirties technologijų“ rinka
Rinka, susijusi su „skaitmeniniu prisikėlimu“, auga labai greitai. Pagal įvairius pranešimus, sektorius, susijęs su skaitmeninių aktyvų valdymu po mirties, iki 2030 m. gali pasiekti 52 mlrd. JAV dolerių, su kasmetiniu 20 % augimu.
Paklausa didėja – pandemija padidino „pomirtinių“ skaitmeninių paslaugų paklausą net 194 %, apie 75 000 vartotojų užsiregistravo „MyWishes“ platformoje, o HereAfter užfiksavo dešimt kartų didesnį klientų skaičiaus augimą. Paklausą skatina visuomenės senėjimas (pvz., Japonijoje) ir noras išsaugoti prisiminimus.
Graži idėja ar verslo strategija?
Idėja skamba gražiai: padėti žmonėms gedėti ir išsaugoti prisiminimus. Tačiau kritikai mato verslo interesus: Meta gali norėti išlaikyti aktyvumą, nes „mirusių paskyrų aktyvumas“ reiškia daugiau laiko platformoje ir daugiau duomenų, kurie yra svarbus įmonės turtas.
Yra ir etikos klausimų – ar tokie pokalbiai iš tikrųjų padeda gedėti, ar tik prailgina skausmą? Ar tai sukelia priklausomybę nuo DI, ar verčia žmones ilgiau likti internete?
Ar pokalbis su skaitmenine „dvasia“ turi prasmę?
Ar tokios technologijos galėtų būti naudojamos psichologijoje ar psichiatrijoje kaip pagalba gedėjimo procese? Teoriškai taip – bet tik laikantis daugelio sąlygų. Šiuolaikinė gedėjimo teorija (vadinamoji „continuing bonds“ teorija) pabrėžia, kad sveikas gedėtojas neturi visiškai nutraukti ryšio su mirusiuoju, bet sukurti naują, simbolinį ryšį. Tokiu atžvilgiu pokalbiai su dirbtiniu „gedulo botu“ – kaip priemonė išreikšti neišsakytas emocijas, atsisveikinti, ištarti „atsiprašau“ ar „myliu“ – gali turėti tam tikros naudos.
Tačiau kyla ir pavojų: tai gali užtęsti gedėjimo procesą, užuot padėjus jį užbaigti, sukelti emocinę priklausomybę nuo simuliacijos, o jautriausiems asmenims – net trauminę reakciją, kai suvokiama, kad bendrauji su mašina, o ne su mirusiu artimuoju. Be aiškių taisyklių ir sąmoningo naudojimo, tokia technologija gali būti labiau „emocinis trikdymas“ nei tikra pagalba.
