Sunkiausia Europos žiema praėjo – bet ar tikrai galime sakyti, kad Europos energetikos krizė baigėsi? ()
Nors ši žiema standartiškai truko tris mėnesius, ji atrodė kaip ilgiausias visų laikų sezonas: plito grėsmingi įspėjimai apie dujų trūkumą, pramonės paralyžių, plačiai paplitusius elektros energijos tiekimo nutraukimus, privalomą normavimą ir net pilietinius neramumus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Laikraščių antraštės pranašavo Europos energetikos žlugimą. Tačiau vietoj to žiema atėjo ir praėjo, be išpranašautos Paskutiniojo teismo dienos.
Dėl politikos formavimo, rinkos dinamikos, oro reiškinių ir asmeninės iniciatyvos europiečiai išvengė blogiausio energetikos krizės scenarijaus, o tai pats savaime nuostabus žygdarbis, net jei kai kurie randai vis dar gyja.
Suskystintos gamtinės dujos (SGD), paprastiems europiečiams nepažįstama prekė, staiga tapo populiariu pavadinimu ir svarbiausiu politiniu prioritetu.
„Šie metai vis tiek bus iššūkis“
„Šiandien įžengus į pavasarį, galime pasakyti, kad šį žiemos sezoną susitvarkėme gerai. Pirmasis šio energetinio karo mūšis su Rusija sėkmingai baigėsi“, – sako už energetiką atsakinga Europos Komisijos narė Kadri Simson.
„Tačiau neturėtume turėti iliuzijų, kad viskas darosi lengviau. Šie ir kiti metai vis dar bus iššūkis. Išlieka daug neaiškumų. Nepaisant bendros geros energetikos situacijos, turime išlikti budrūs ir sunkiai dirbti, kad pasiruoštume ateinančiai žiemai“.
Tačiau ši sėkmė nebuvo pigi: Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) skaičiuoja, kad Europos Sąjunga pernai dujoms pirkti išleido beveik 400 mlrd. eurų – beveik tris kartus daugiau nei 2021 m.
Briuselyje įsikūrusios ekspertų grupės „Bruegel“ duomenimis, ES šalių fiskalinė parama, skirta piliečiams ir įmonėms apsaugoti nuo krizės, yra verta mažiausiai 657 mlrd. eurų.
Vokietija, labai priklausoma nuo dujų, vien skyrė 265 mlrd. eurų.
Nors energetikos krizė dažnai apibūdinama kaip viena liūdniausių Rusijos invazijos į Ukrainą pasekmių, krizė iš tikrųjų įvyko prieš žiaurų karą.
Šis reiškinys datuojamas dar COVID-19 pandemijos pradžioje, kai pasaulio šalys staiga užsidarė, o pasaulio ekonomika buvo veiksmingai užšaldyta. Sustojus ekonomikai energijos paklausa mažėjo: didmeninės kainos žlugo, investiciniai projektai buvo pristabdyti, o gamintojai sumažino gamybą, bijodami, kad jų tiekimas nueis perniek.
Sustingusios rinkos buvo nustebintos, kai, panaikinus pandemijos apribojimus, vartotojai pradėjo leisti pinigus ir masiškai pirkti keliones, kad atsigriebtų už laiką, praleistą karantine. Energijos gamintojai negalėjo patenkinti šio staigaus atsigavimo, išprovokuodami didelį pasiūlos ir paklausos neatitikimą, dėl kurio kilo kainos.
2021 m. gruodžio mėn. dujų kainos buvo beveik tris kartus didesnės nei prieš metus.
Rusijos dujų ruletė
Tuo pat metu Rusija, tuomet pirmaujanti ES energijos tiekėja, pradėjo mažinti savo dujų srautus į bloką, palikdama Europos požemines dujų saugyklas apytuštes. Ši tendencija atitiko nuolat didėjantį karių dislokavimą prie Ukrainos sienos.
Įtemptos rinkos sąlygos sukūrė sceną Vladimiro Putino strategijai panaudoti energiją kaip ginklą, sako Benas McWilliamsas, ekspertų grupės „Bruegel“ energetikos ir klimato konsultantas.
„Rusija neužpildė Europos saugyklų ir tai nuskambėjo pavojaus varpais visoje Europoje“, – „Euronews“ sakė McWilliamsas.
„Neįmanoma tiksliai pasakyti, ar tai buvo geopolitinė, ar pagrįsta rinka. Tačiau aš manau, kad tai buvo geopolitinė ir kad tai buvo platesnės strategijos dalis išnaudoti Europos dujų atsargas prieš invaziją ir palaipsniui žaisti su Europos sistema“.
Invazija sukėlė precedento neturinčio masto chaosą rinkoje, priversdama politikos formuotojus paniškai pakeisti 140 milijardų kubinių metrų rusiškų dujų – maždaug 40 % viso importo.
Labai apgailėtinu sutapimu Prancūzijoje branduolinės energijos gamyba nukrito iki žemiausio lygio per 30 metų dėl techninės priežiūros operacijų, o Europos hidroelektrinių veiklą smarkiai paveikė didžiulė sausra.
Per kelias savaites kilo abejonių dėl Europos galimybės palaikyti nuolatinę elektros gamybą.
Normavimo šmėkla tapo tokia apčiuopiama, kad Briuselis buvo priverstas parengti ES masto planą iki pavasario sumažinti dujų suvartojimą 15 proc., o tai buvo pirmas kartas, kai blokas susitarė dėl koordinuotos strategijos apriboti tokių įprastų kaip dujos naudojimą.
Taupymo galia
„Karščiuojančios“ dujų kainos piką pasiekė vasarą, kai Europos vyriausybės, bijodamos žiemos, plačiai atsivertė pinigines, kad sumokėtų viską, ko reikia požeminėms saugykloms užpildyti.
Rugpjūčio 26 d. TTF (Title Transfer Facility) biržos dujų kaina pasiekė visų laikų aukščiausią lygį – 320 eurų už megavatvalandę, aštuonis kartus viršijančią kainą, užregistruotą dieną prieš prasidedant invazijai.
Atėjo supratimas: tradiciniai metodai buvo išnaudoti ir norint apsisaugoti nuo katastrofos reikėjo netradicinio mąstymo.
Politinis postūmis atnešė daugybę ypatingų energetinių priemonių: privalomas energijos taupymas piko valandomis, netikėto pelno mokestis, numatytos solidarumo taisyklės, kad būtų išvengta trūkumo, ir bendri dujų tiekimo pirkimai buvo patvirtinti rekordiniu greičiu.
Po sunkių derybų ir pačių lyderių aistringų prašymų buvo susitarta net dėl dujų kainų viršutinės ribos.
Ironiška, bet iki to laiko, kai buvo nustatyta 180 eurų už megavatvalandę viršutinė riba, dujų kainos pradėjo palaipsniui mažėti, o sausio pradžioje nukrito į prieškarinį lygį, kai Europą užklupo neįprastai šilti orai, o tai sutramdė vartotojų paklausą.
Palaipsniui kylant temperatūrai, kainos toliau mažėjo. Pirmąją pavasario dieną TTF dujų kainos kainos svyravo žemiau 39 eurų už megavatvalandę.
Nors energetikos ekspertai ir analitikai džiaugiasi novatorišku šios ES politikos pobūdžiu ir bendrosios rinkos išsaugojimu, dauguma mano, kad veiksmingo krizių valdymo raktas yra taupymas.
Triuškinanti baimė dėl neįmanomai brangios sąskaitos paskatino namų ūkius ir įmones imtis reikalų į savo rankas ir sumažinti suvartojimą gerokai anksčiau, nei politikos formuotojai liepė tai padaryti.
ES dujų poreikis pernai sumažėjo 13 %, t. y. 55 mlrd. m3 ir tiek, kad aprūpintų 40 mln. namų, pranešė TEA ir pavadino tai „staigiausiu nuosmukiu bloko istorijoje“.
Agentūra sutaupytas dujas priskyrė pramonei, kuri sumažino gamybos valandas ir padidino gatavų prekių importą, taip pat pastatų koregavimus, tokius kaip termostato lygio sumažinimas, karšto dušo taupymas ir šilumos siurblių įrengimas.
Elektros gamyba buvo vienintelis sektorius, kuriame nežymiai išaugo dujų suvartojimas, nes reikėjo kompensuoti sumažėjusią hidroenergijos ir branduolinės energijos gamybą.
Elisabetta Cornago, Europos reformų centro (CER) vyresnioji energetikos tyrėja, taupymą apibūdino kaip „įspūdingą atsaką“, tačiau teigė, kad kai kurie pokyčiai, ypač pramonės mažinimas, buvo laikini, o ne „struktūriniai“.
„Elgesio reakciją lėmė kainų lygis ir baimė, kaip kainos paveiks mūsų gyvenimą. Šios baimės ir susirūpinimas paskatino vartotojus likti konservatyvioje pusėje ir bandyti apriboti šildymo valandas“, - „Euronews“ sakė Cornago.
„Baimė dėl trūkumo ir elektros energijos tiekimo nutraukimo buvo didelė, tai nebuvo tik žiniasklaidos triukas. Kai supratome, kad Prancūzijos branduolinė ir hidroenergija yra silpna, rizika elektros ir dujų fronte tapo reali“.
„Mes vis dar išgyvename krizę“
Nelaimės iš esmės išvengus, daugelis Europos dabar nori perversti energijos krizės puslapį.
Ši tema prarado savo svarbą Briuselio sluoksniuose, todėl tokie klausimai kaip migracija ir tvarus transportas vėl atsidūrė darbotvarkės viršuje.
Vis dėlto ramybė neturėtų virsti pasitenkinimu, perspėja ekspertai, nes pasaulinis pasiūlos ir paklausos neatitikimas gali ir toliau mažinti kainas.
Dujų taupymas ir SGD importas turėtų veikti kartu, kad būtų išvengta 2022 m. dramos pasikartojimo, sako Nikoline Bromander, nepriklausomos tyrimų įmonės „Rystad Energy“ vyresnioji analitikė.
„Europa žengia į 2023 metus su geriau subalansuota rinka“, – „Euronews“ sakė Bromander.
Iki šių metų pabaigos Europa galės importuoti papildomus 78 mlrd. m3 SGD, o tai atvers kelią nuolatiniams srautams iš JAV, Kataro, Nigerijos ir kitų gamintojų.
Tačiau Bromader pažymėjo, kad Europa nebus vienintelis klientas, besivaikantis šių SGD laivų.
„Skaičiuojame, kad 60 % SGD, kurių Europai prireiks 2023 m., bus sudaryta iš neatidėliotinų sandorių rinkos“, – sakė Bromader. „Tam Europai reikės konkuruoti su pasauline rinka, įskaitant Aziją, ir tikėtina, kad 2023 m. rinka bus įtempta“.
Benas McWilliamsas atkreipė dėmesį į panašią problemą, sakydamas, kad nors Rusijos galios sukti rinkas savo nuožiūra išsekusios, energetikos krizė „evoliucionavo ir keitėsi, bet ji tikrai nesibaigė“.
„Dabar įžengiame į naują etapą, kai dujų kainos vis dar struktūriškai didesnės nei buvo prieš dvejus metus. Ir, sakyčiau, labai mažai tikėtina, kad jos grįš ten, kur buvo prieš dvejus metus, bent jau ateinančius porą metų“, - sakė McWilliamsas.
„Sistema vis tiek išliks įtempta. Taigi mes vis dar išgyvename krizę“.
Europos Komisija jau pasiūlė pratęsti 15 % dujų mažinimo planą iki 2024 m. kovo mėn. Pirmieji bendri dujų pirkimai planuojami vasarą, siekiant sumažinti požeminių saugyklų užpildymo kainas.
„Dabar svarbu, kad valstybės narės laikytųsi kurso ir tęstų veiksmus, kuriais būtų pasiekti abu mūsų tikslai: energetinis saugumas ir prieinamos kainos“, – sakė Komisijos narė Simson.
Tačiau klausimas, kas yra „prieinamos kainos“ karo metu, vis dar diskutuojama.
Taigi, kiek truks Europos energetikos krizė?
„Kol mes būsime priklausomi nuo dujų tiekimo ekonomikai ir kol bus baigtas energetikos perėjimas, šis pažeidžiamumas dėl dujų kainos arba nuo to, ką nuspręs daryti dujų tiekėjai, išliks. Dėl to pavojaus būsena išliks“, – sakė Elisabetta Cornago.
