Siūlome rusų publicisto ir mokslininko tekstą apie katastrofą Meksikos įlankoje. Autorius ne tik aptaria susidariusią kritinę situaciją, bet taip pat nerimauja, jog panašios katastrofos Rusijoje galėtų turėti dar kraupesnių padarinių.

Reikės dar daug laiko, kol katastrofos padariniai Meksikos įlankoje bus likviduoti. Kol kas taikomos priemonės gali tik mažinti žalą, bet ne padėti tašką šioje kraupioje istorijoje.

Tam, kad iš naftos gręžinio nustotų tekėti nafta, regis, telieka vienintelė priemonė – kaip nors tą gręžinio angą uždaryti, o tam reikia gręžti dar vieną gręžinį, kuris pataikytų tiesiai į naftos telkinio gyslą ir leistų pakoreguoti naftos tekėjimą.

Gegužės 2 dieną tokie darbai jau prasidėjo, tačiau, ekspertų vertinimu, jie užtruks ne vieną mėnesį. Kol kas daug neaiškumų, kalbant tiek apie katastrofos priežastis, tiek apie jos padarinius. Tačiau jau dabar galima daryti kai kurias išvadas.

Pikantiška tai, kad ekologinės katastrofos kaltininke tapo būtent British Petroleum – ta kompanija, kuri daug metų nuosekliai kūrė ekologiškai atsakingos korporacijos reputaciją.

O dabar paaiškėja įvairių pažeidimų, tiek gaunant licenciją, tiek eksploatuojant pačią naftos platformą. Taigi, kalbų apie korporacijos dviveidiškumą netrūksta. Gal ir smagu demaskuoti kitą ir pasijusti moraliai pranašesniam, tačiau, deja, tai šiuo atveju negali padėti, kovojant su katastrofa.

Turime pripažinti, kad tai, jog poveikio aplinkai vertinimą rengiantys mokslininkai lengva ranka išvadose rašė tai, kas British Petroleum palanku, nėra vien tik šios korporacijos spaudimo ypatumas ar išskirtinis atvejis, bet įprastas poveikio aplinkai vertinimo rašymo būdas.

Beje, tai jau patvirtino ir tyrimas, kurio metu išaiškėjo, kad ir dešimtis kitų naftos gavybos kampanijų yra gavę panašias licencijas, kaip ir British Petroleum. Kitaip sakant, naftos verslo Meksikos įlankoje ekologinė kontrolė, kaip pasirodė, tėra fikcija.

Tačiau blogiausia net ne tai. Pirmosiomis dienomis po avarijos British Petroleum biurai priminė sovietinius karinius štabus 1941 metų vasarą: niekas negalėjo aiškiai pasakyti, kas įvyko, kas vyksta ir ką reikėtų daryti. Gelbėjimo planą reikėjo kurti čia ir dabar. Kaip paaiškėjo, nei kompanija, nei valstybinės struktūros neturėjo jokio aiškaus iš anksto parengto plano, ką daryti tokiose situacijose.

Aišku, tipiniai naftos išsiliejimo atvejų likvidavimo planai buvo parengti – be tokių dokumentų negalima užsiimti naftos gavybos verslo, tačiau nė vienas toks planas nenumatė visiškos gręžinio kontrolės praradimo galimybės. Taip, tai mažai tikėtina galimybė, tačiau, kaip paaiškėjo, reali. Beje, visai neseniai, praėjusių metų rugpjūtį analogiška (nors, aišku, savo mastais daug mažesnė) avarija įvyko West Atlas platformoje, kuri priklausė norvegų kompanijai Seadrill Timoro jūroje, prie Australijos krantų.

Jeigu tai galėjo įvykti ten, kur jūros gylis tik 90 metrų, vadinasi, avarija reali ir ten, kur tenka dirbti kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis, kur vandens iki gręžinio apie pusantro kilometro. Tai kodėl naftininkai ignoravo tokią galimybę?

Pirmiausia, jei toks variantas būtų svarstomas ir pripažintas realiu, tai reikštų labai dideles papildomas investicijas. Niekas nenori išleisti daugiau, nei būtina. Psichologiškai ir technologiškai paprasčiau sakyti, kad tokia avarija praktiškai neįmanoma.

Bet kuriuo atveju jokios preventyvios priemonės negali visiškai pašalinti avarijos galimybės. Galima tik maksimaliai sumažinti riziką. Na, o British Petroleum atveju rizika buvo gerokai sumažinta.

Galima sakyti, kad vandenynui ir mums pasisekė: tokio tipo avarija įvyko valstybės, kuri sugeba gana greitai mobilizuoti techninius resursus ir turi tam lėšų, vandenyse. Jau netrukus avarijos likvidacijos darbuose dalyvavo net 500 laivų.

Taip pat JAV teisinė sistema labai aiškiai yra apibrėžusi teisinę atsakomybę tokių avarijų kaltininkams ir procedūrą, kaip turi būti kompensuojami nuostoliai. JAV jau padarė pirmąsias išvadas po katastrofos. JAV prezidentas Barackas Obama jau uždraudė visus naujus gręžinius įlankoje bent iki tol, kol paaiškės tikslios katastrofos priežastys.

Floridos gubernatorius pareiškė, jog sieks, kad būtų anuliuotos visos išduotos naftos gavybos licencijos šiame regione. Vargu ar JAV visiškai atsisakys naftos gavybos Meksikos įlankoje, tačiau jei ji ir bus atnaujinta, neabejoju, kad ekologiniai standartai bus kelis kartus sugriežtinti ir jų laikymasis akylai kontroliuojamas.

Naftos gavybą jūroje šiandien vykdo įvairios šalys, ir ji vis populiarėja. Pavyzdžiui, Rusija labai aktyviai dalyvauja šiame procese ir šiuo metu dairosi naujų gręžinių, statomos naujos naftos platformos. Įsivaizduokime, kad katastrofa įvyko ne Meksikos įlankoje, bet kur nors prie Sachalino ar Jamalos krantų. Iš kur ten atsiras šimtai laivų, kurie galėtų sulaikyti tekančią naftą ir tūkstančiai savanorių, renkančių ją nuo kranto?

Iš kur ir kokiomis priemonėmis ten kas dieną būtų atgabenama tūkstančiai tonų dispergentų? Jau nekalbant apie tai, kad šiandien paprasčiausiai nėra sukurta technologija, kaip lokalizuoti ir surinkti naftą nuo ledynų? Be to, Meksikos įlankos naftininkams tai, kad naftos platformas reikia ginti nuo plaukiojančių ledų, atrodytų kaip visiškas košmaras.

Be to, Rusija iki šiol neturi įstatymo, analogiško JAV Oil Pollution Act, kuris nustatytų saugumo standartus ir apibrėžtų naftos gavybos kompanijų atsakomybę už užterštumą.

Tokio įstatymo koncepcija buvo pateikta Dūmai balandžio 22 dieną, praktiškai tomis pačiomis valandomis, kai Meskikos įlankoje degė ir skendo Deepwater Horizon. Pasitikėti vien naftininkų atsakomybe ir atsargumu nederėtų.

Jiems ekologiniai standartai, poveikio aplinkai vertinimai yra tik tušti standartai, biurokratiniai formalumai, trukdantys dirbti ir uždirbti. Taigi, jei Rusijoje įvyktų tokio pobūdžio katastrofa kaip Meksikos įlankoje, kovoti su jos padariniais nebus kam ir pareikalauti atsakomybės nebus iš ko.

Parengta pagal grani.ru, vertė Andrius Navickas

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Komentarai (11)