„88,8 %. Visam rajonui 1 generatorius.“ Lietuva gali likti be šilumos (3)
2 mlrd. ir 100 mln. eurų – du skaičiai, kurie šiuo metu skamba elektros ir centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sektorių įmonėse. Tas, kur 20 kartų mažesnis, skirtas CŠT sektoriui, ir tai yra paramos lėšos, kurios numatytos iš valstybės biudžeto 2020–2027 m. laikotarpiui. Labai laukiame jų, nes tikrai turime, kur panaudoti.
© ri (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/radiator-heating-flat-radiators-250558/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kretingos rajone, kurį šildo 24 katilinės, vidutinis biokuro katilų amžius yra 14,2 metų ir tai vertinama kaip 88,8 proc. nusidėvėjimas. Galbūt teko girdėti – prieš kelias dienas po rekonstrukcijos atidarėme visiškai automatizuotą ir autonominę katilinę Salantuose, kas reiškia, kad sutaupėme trims etatams skirtas lėšas, ir tai leis mums šiam tikslui pasiimtą banko paskolą išsimokėti nekeliant vartotojams šilumos kainos.
Įprastu atveju išlaidos žmogiškiesiems resursams yra viena iš daugelio dedamųjų, dėl kurių mažųjų šilumos tiekėjų aptarnaujamų miestų ir miestelių gyventojai turi teisę skųstis didelėmis šildymo kainomis. Taip – nes čia daugeliu atveju neveikia masto ekonomija. Sąnaudų skirtumus atskirose įmonėse lemia ne viena dedamoji: biokuro dalis kuro struktūroje (gamtinės dujos 2–3 kartus brangesnės); naujų įrenginių dalis infrastruktūroje (lemia nusidėvėjimo sąnaudų ir investicijų grąžos dydį šilumos kainoje ir aptarnavimo sąnaudas); santykinai didesnės darbo užmokesčio sąnaudos – nors atlyginimai mažesni; santykinai brangesni ištekliai: kuras, elektra, vanduo, remonto medžiagos ir detalės.
|
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos konferencijoje, skirtoje šalies politikai centrinio šildymo ūkyje aptarti, kalbėjau, kad sumažinti šilumos tiekimo sąnaudas mažose šilumos tiekimo įmonėse padėtų galimybė brangaus turto įsigijimui (katilams ir vamzdynams) panaudoti investicines subsidijas. Taip atsirastų tokie projektai, kaip Salantų katilinės rekonstrukcija, kur įrengti du 0,5 MW galios biokuro katilai, nes visoje Lietuvoje būtina pakeisti nusidėvėjusius katilus naujais, su aukštesniu efektyvumu ir valdymo lygiu, su akumuliacinėmis talpomis, optimizuojant galias, nes, sumažėjus šilumos gamybai dėl pastatų renovacijos ir dėl klimato atšilimo, dalyje katilinių šildymo katilai dirba 20–40 proc. galios ribose ir neefektyviai. Deja, toks subsidijavimas neplanuojamas.
Paramos mažosioms įmonėms reikėtų ir elektros generatoriams pirkti – juos daugelis prisimena tik praūžus niokojančiai gamtos stichijai. Kretingos rajonui, turinčiam daugiau nei 20 nutolusių elektrinių, tai būtų labai didelės išlaidos. Planuojame pirkti vieną mobilų generatorių, bet kas norėtų atsakyti į klausimą – kur siųsti jį, jei šildymo vienu metu netektų Kartena, Salantai ir Darbėnai?
Gelbėtų ir parama tiesiant centralizuoto šilumos tiekimo tinklus, kad galėtume prijungti daugiau vartotojų – net ir Kretingos mieste yra teritorijų su vienbučiais namais, kur nutiesus vieną trasą atsirastų daug naujų centralizuoto šildymo naudotojų. Taigi, paklausą tam matome, bet be paramos tai mums sunki finansinė našta, o valstybės parama nukreipta į šilumos siurblių įrengimą. Vertinga būtų valstybės parama ir šilumos punktams bei šilumokaičiams.
Susitaupyti lėšų iš savo pelno mums neleidžia ir ne visada mažiesiems šilumos tiekėjams palankus valstybės reguliavimas. Tarkim, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba nepripažįsta, taigi, neleidžia į kainos dedamąją įtraukti, mūsų kaštų valdybų narių atlyginimams – skirtingai nei didžiųjų šilumos gamintojų atveju. Mes, mažieji šilumos tiekėjai, labai vertiname tai, kad galime turėti nepriklausomų, profesionalių valdybos narių ir mokytis iš jų gerosios praktikos. Taigi mūsų įmonė, kuri uždirba per metus maždaug 100 tūkst. eurų pelną, 70 proc. jo atiduoda valdybos algoms. Investicijoms lieka 30 tūkst. eurų.
Mums visiems reikia sprendimų. Su elektra visos Lietuvos neapšildysim.
.jpeg)
