Anglis prarado savo karūną. Energetikos revoliucija ką tik tapo realybe ()
Tai – itin ambicingas planas, tačiau 2025 m. pirmasis pusmetis įrodė, kad jis visiškai realus.
© jplenio (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/industry-power-pole-power-line-3112436/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirmieji šeši 2025 metų mėnesiai įsirašė į energetikos istoriją. Šį laikotarpį drąsiai galima vadinti tikru lūžio momentu, nes po daugelio metų, kai pasaulinėje energetikos sistemoje absoliučiai dominavo iškastinis kuras, įvyko pokytis, kurio laukė visa karta klimato aktyvistų ir sąmoningų vartotojų.
Aiškus anglies eros pabaigos ženklas? 2025 metų vidurio duomenys kalba patys už save
Pirmą kartą istorijoje saulės ir vėjo energija pagamino daugiau elektros nei anglimi kūrenamos elektrinės. Tai – esminis pasaulinės energetikos krypties pokytis. Šis reikšmingas momentas neatsirado savaime – ypač išsiskyrė saulės energijos sektorius, tapęs pagrindiniu šios transformacijos varikliu. Rekordinis fotovoltinės energijos gamybos augimas – net 306 TWh per pirmąjį metų pusmetį – viršijo net optimistiškiausias analitikų prognozes. Dar svarbiau tai, kad vien saulės energija patenkino net 83 % pasaulinio elektros paklausos augimo.
Saulės energijos dalis pasauliniame energijos balanse per pusmetį pakilo nuo 6,9 % iki 8,8 %. Toks pokyčių tempas dar visai neseniai atrodė tiesiog neįmanomas. Šiuo metu jau keturios šalys daugiau nei ketvirtadalį savo energijos gauna tiesiogiai iš saulės, o valstybių, kuriose saulės energijos dalis viršija 10 %, skaičius per metus išaugo nuo 22 iki 29. Vėjo energija taip pat pasistiebė – jos gamyba padidėjo 97 TWh, tai yra 7,7 % augimas. Iš viso atsinaujinantys energijos šaltiniai pasiekė 5072 TWh gamybą, sudarydami 34,3 % pasaulinės elektros gamybos, tuo tarpu anglis sumažėjo iki 4896 TWh ir 33,1 % dalies.
Regioniniai skirtumai: Kinijos lyderystė ir iššūkiai Vakaruose
|
Kalbant apie geografinius skirtumus, Kinija dar kartą patvirtino savo, kaip fotovoltikos lyderės, poziciją – šalis atsakinga už net 55 % pasaulinio saulės energijos gamybos augimo. Jungtinės Valstijos užėmė antrą vietą (14 %), po jų – visa Europos Sąjunga (12 %), Indija (5,6 %) ir Brazilija (3,2 %). Įdomu tai, kad Kinijai ir Indijai pavyko pasiekti tai, ko kol kas nepadarė kitos didžiosios ekonomikos – šiose šalyse švarios energijos gamybos augimas viršijo elektros paklausos didėjimą. Dėl to Kinija sumažino CO₂ emisijas 46 mln. tonų, o Indija – 24 mln. tonų, prisidėdamos prie pasaulinio emisijų sumažėjimo 12 mln. tonų.
Auganti elektros paklausa – ne visi spėja žengti koja kojon
Ne visiems regionams sekasi taip gerai. Jungtinės Valstijos yra puikus pavyzdys, kaip spartus energijos poreikio augimas gali kelti iššūkių. Ten elektros paklausa augo greičiau nei atsinaujinančių išteklių gamybos pajėgumai, todėl teko padidinti anglies naudojimą 17 %, o tai lėmė 33 mln. tonų CO₂ emisijų padidėjimą. Panaši situacija susiklostė ir Europos Sąjungoje, kur dėl nepalankių orų sumažėjo vėjo ir hidroenergijos gamyba. Dėl to dujų generacija išaugo 14 %, o anglies – 1,1 %, kas pridėjo dar 13 mln. tonų anglies dioksido emisijų.
Tokie ryškūs regioniniai skirtumai rodo, kad energetinė transformacija pasaulyje nevyksta tolygiai. Nors pasaulinė iškastinio kuro energijos gamyba sumažėjo 0,3 %, kai kuriose vietovėse vis dar stebimas augantis priklausomumas nuo anglies ir dujų. Ekspertai sutaria, kad 2025-ieji yra lūžio taškas, tačiau tam, kad ši tendencija išliktų, reikės nuoseklių veiksmų. Esminis vaidmuo teks investicijoms į energijos kaupimo technologijas bei perdavimo tinklų plėtrą.
Ateities perspektyva
Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad iki šio dešimtmečio pabaigos atsinaujinančių energijos šaltinių galia gali padvigubėti, o net 80 % naujų pajėgumų sudarys saulės energija. Tai – itin ambicingas planas, tačiau 2025 m. pirmasis pusmetis įrodė, kad jis visiškai realus. Juk šis istorinis pasiekimas – tai ne tik sausi statistiniai duomenys, bet ir apčiuopiamas įrodymas, kad pasaulinė energetikos transformacija iš nišinio reiškinio tapo pagrindine tendencija.
Belieka paprastas klausimas: ar šių pokyčių tempas bus pakankamas, kad susidorotume su klimato iššūkiais artėjančiais dešimtmečiais?
