Visas pasaulis sulaikė kvėpavimą. ITER – brangiausias projektas istorijoje žengia į lemiamą etapą ()
Reaktoriaus branduolio surinkimas reikalauja chirurginio tikslumo.
© recraft.ai (Free Tier Assets) | https://www.recraft.ai
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Saulėtame Provanse vyksta projektas, galintis pakeisti mūsų planetos energetinę ateitį. Prasideda pats kritiškiausias šio projekto etapas. ITER reaktoriaus branduolio montavimas – tai lemtingas momentas tarptautiniam konsorciumui, kuris daugelį metų dirba, siekdamas atkurti procesus, vykstančius Saulės viduje.
Inžinerijos šedevras, reikalaujantis tobulumo
Reaktoriaus branduolio surinkimas reikalauja chirurginio tikslumo. Kiekvienas milimetras svarbus, jungiant galingus magnetinius ritinius, vakuumines kameras ir atramines konstrukcijas. Centrinis solenoidas, vadinamas visos konstrukcijos „širdimi“, jau laukia įdiegimo Cadarache komplekse. Konstruktoriai turi įveikti sunkiai įsivaizduojamus iššūkius: viena vertus – medžiagas, atvėsintas iki žemesnės nei kosminės tuštumos temperatūros, kita vertus – plazmą, įkaitintą iki 150 milijonų laipsnių Celsijaus. Tai dešimt kartų karščiau nei mūsų žvaigždės branduolyje. Vakuuminė kamera sudaryta iš devynių sektorių, kurie sujungiami „Westinghouse Electric Company“. Įmonės užduotis – sukurti vieningą struktūrą, galinčią suvaldyti plazmą.
|
Į projektą įsitraukė pasaulio mokslo galybės: Europos Sąjunga, JAV, Rusija, Kinija, Japonija, Pietų Korėja ir Indija. Europos pusė atsakinga už 45,6 % išlaidų, o likusieji partneriai prisideda po 9,1 %. Bendras biudžetas viršija 18,8 milijardų eurų, todėl ITER tampa brangiausiu mokslo eksperimentu istorijoje – net brangesniu už Tarptautinę kosminę stotį. Ši suma parodo, kokio masto iššūkiu turime reikalą.
Ilga kelionė iki pirmųjų bandymų
2025 m. pradžioje atnaujintas tvarkaraštis numato, kad pirmieji vandenilio ir deuterio plazmos bandymai prasidės tik 2030-aisiais. Reaktorius pilną magnetinę galią turėtų pasiekti iki 2036 m., o eksperimentai su deuteriu ir tričiu – apie 2039 m. Reikia pripažinti, kad šios datos gali kelti abejonių dėl realistiškumo. Tačiau mokslo pasaulyje vėlavimai yra taisyklė, o ne išimtis, ypač kai statymai tokie dideli. Branduolinė sintezė veikia priešingai nei mums įprastos atominių elektrinių technologijos: vietoje atomų skaidymo ji jungia deuterio ir tričio branduolius, išskirdama energiją, prilygstančią generuojamai žvaigždžių.
Jeigu pavyktų įvaldyti šį procesą, galėtume turėti beveik neišsenkantį švarios energijos šaltinį. Be CO₂ emisijų, be ilgalaikių radioaktyvių atliekų ir nepriklausomai nuo oro sąlygų ar iškastinio kuro. Todėl, jei ITER pasiseks, jis gali revoliucionizuoti pasaulinį energetinį kraštovaizdį, užtikrindamas gausią, pastovią ir švarią energiją. Svarbu pabrėžti, kad ITER tiesiogiai elektros energijos gaminti neketina. Jo tikslas – įrodyti, kad kontroliuojama branduolinė sintezė yra įmanoma reaktoriaus mastu. Tik projekto įpėdinis, DEMO, turės sukurti tiltą link komercinio šios technologijos panaudojimo antroje šimtmečio pusėje.
Branduolio montavimas – žengimas į nežinomą teritoriją. Sėkmė atvertų duris švarios energijos erai, o nesėkmė reikštų būtinybę peržiūrėti mūsų energetines strategijas. Realistiškai žiūrint – abi galimybės yra vienodai tikėtinos.
