Europa sėdi ant „šilumos kasyklos“. Tiek energijos, kiek reikia VISIEMS namams apšildyti  ()

Europa jau daugelį metų praranda energiją, kurios visai neprivalėtų prarasti. Pramonėje ir energetikoje po procesų susidaranti šiluma iškeliauja į atmosferą, o tuo metu sąskaitos auga, o įmonės ieško rezervų ten, kur jų plika akimi nematyti. Kaip tad išspręsti šią problemą ir sukurti geresnę ateitį?


Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
© Vilkasss (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/illustrations/pipeline-industrial-factory-oil-8838499/

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Visoje Europos Sąjungoje pramonė ir energetikos sektorius sunaudoja beveik ketvirtadalį galutinės energijos bei apie 40 % viso vandens. Skaičiuojama, kad kasmet į atmosferą išleidžiama beveik 3000 TWh šilumos – panašiai tiek, kiek reikia visų ES namų ūkių šildymui. Tad kodėl šios energijos neišnaudoti tikslingai, užuot leidus jai tiesiog „pabėgti“?

Iš tiesų visa Europa sėdi ant šilumos kasyklos. Didžioji dalis jos nepastebimai išgaruoja, beprasmiškai pakildama į dangų. Todėl džiugu girdėti, kad jau šiandien aktyviai veikia projektas iWAYS, kuris iš laboratorinės koncepcijos persikelia į gamybos cechą. Jo tikslas? Sulaikyti šilumą pasyviame vamzdynų tinkle, kondensuoti vandens garus ir lakiuosius junginius kontroliuojama seka, o atgautą energiją iš karto grąžinti į sistemą.

Kas praktiškai yra HPCE? Dėžė, kuri paverčia dūmus pinigais

Heat Pipe Condensing Economizer (HPCE) – tai modulinis šilumokaitis, sudarytas iš hermetiškų šiluminių vamzdžių, užpildytų specialiu skysčiu. Jame karštos dujos plauna apatinę vamzdžių dalį, o viduje kylantys garai perduoda šilumą į viršų be jokių judančių dalių, kur vėsesni paviršiai ją atiduoda procesiniam vandeniui. Kai dujos vėsta tiksliai suprojektuotuose temperatūrų ruožuose, atskiri komponentai kondensuojasi, todėl juos galima surinkti tolesniam apdorojimui. Principas žinomas jau seniai, o iWAYS projekto užduotis – sujungti jį į patvarų, pramonėje naudojamą sprendimą, atsižvelgiant į koroziją, apnašas ir konkretaus cecho chemiją. Skelbiama, kad galima susigrąžinti iki 80 % šilumos ir iki 60 % sumažinti šviežio vandens suvartojimą, tačiau tai – maksimalios, nuo proceso ir konfigūracijos priklausančios vertės.

[Mažiausia kaina istorijoje!] Lietuvos apžvalgininkas: „Aukščiausios kokybės 3in1 suvirinimo aparatas. Tinka ir mėgėjams, ir profesionalams“ (Video, „VEVOR MIG-200/250“)
1649 2

Nuostabios kainos

Specialūs kuponai

Iš Europos greitas ir saugus pristatymas

Aukščiausia kokybė

Labai ribotas kiekis

12 mėn. garantija

Išsamiau

HPCE jau bandomas trijuose realiuose pramonės objektuose. „Alufluor“ gamykloje Helsingborge (Švedijoje) įrenginys dirba itin korozingoje aplinkoje, būdingoje aliuminio fluorido gamybai. Susigrąžinta šiluma pakelia procesinio vandens temperatūrą iki maždaug 60 °C, o fluorų turintys kondensatai keliauja į valymą, po kurio vanduo grįžta į įrangos plovimo ciklą. Šiame scenarijuje ne mažiau svarbus ir atsparumas, ir vandens ciklo uždarumas. Tuo tarpu „Tubacex“ plieno gamykloje Baskijoje sistema buvo prijungta prie karštų krosnių dujų ne stabdant gamybos linijos, o susigrąžinta šiluma sugrįžta į procesą kaip terpės išankstinis pašildymas. Pirminiai duomenys rodo, kad galima atgauti iki 30 % procesinės šilumos, o kondensatai intensyviai valomi membranomis, taip priartinant gamyklą prie beveik nulinio nuotekų kiekio modelio.

 

HPCE modulis įdiegtas ir Italijos keramikos plokščių gamykloje „Keope“, kur prisideda prie pačių karščiausių ir stabiliausių procesų – degimo oro išankstinio pašildymo purškiamosiose džiovyklose. Pirmieji mėnesiai rodo apie 6 GWh metinį šilumos atgavimą, kas gerai dera su paprastu fizikos skaičiavimu: maždaug 70 m³/h mažesniu gamtinių dujų sunaudojimu. Esant tipinei apie 10 kWh energinei vertei kubiniame metre, tai yra maždaug 700 kWh sutaupytos energijos kiekvieną valandą, kai linija veikia.

Kokią dalį europinio pyrago gali atsiriekti HPCE?

 

Ne visa atliekinė šiluma yra vienoda. Žematemperatūriai srautai, mažesni nei 100 °C, patenka į vadinamąją HPCE „saldžiąją zoną“ ir gali būti naudojami procesiniam vandeniui šildyti arba, padedant šilumos siurbliams, tiekti į centralizuoto šildymo tinklus. Potencialo žemėlapiai rodo milžiniškus neišnaudotos šilumos kiekius būtent šiame intervale – ypač netoli miestų, kur trumpesni vamzdynai gerokai pagerina atsiperkamumą.

iWAYS projektas taikosi į 2–3 metų investicijų grąžą, tačiau tikroji grąža priklauso nuo dujų kainų, darbo valandų, šilumokaičių gamybos tempo ir nuo to, ar atgauta šiluma tiesiogiai pakeičia deginamas dujas, ar šilumos siurblių sunaudojamą elektros energiją. Todėl bus įdomu stebėti, kaip šis projektas vystysis ir kaip toliau HPCE bus diegiami veikiančiuose objektuose.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: MTPC
MTPC
(0)
(0)
(0)
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.

Komentarai ()