Atsinaujinančios energetikos technologijos ir didžioji energetikos transformacija ()
Pasaulinė energetikos transformacija įžengė į kur kas sudėtingesnį etapą, nei daugelis politikų prognozavo prieš dešimtmetį pasirašydami Paryžiaus susitarimą.
© jniittymaa0 (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/light-bulbs-lamps-lights-halogen-1407610/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Remiantis Wood Mackenzie ataskaita „Energy Transition Outlook 2025–26“ (liet. Energetikos transformacijos perspektyvos 2025–2026 m.) pasaulis nepakankamai greitai keičiasi, kad išvengtų rimto klimato pavojaus. Nors anglies dioksido išmetimas ir mažėja, tai vyksta pernelyg lėtai ir nevienodai.
Jų naujausia analizė rodo, kad pagal bazinį scenarijų, šiuo metu artėjama link maždaug 2,6 °C pasaulinio atšilimo iki šimtmečio pabaigos. Tai geriau nei prieš dešimtmetį prognozuotas 3–4 °C atšilimas, tačiau vis dar gerokai viršija saugesnius 1,5–2 °C tikslus, nustatytus Paryžiaus susitarime.
Tikimasi, kad išmetamųjų teršalų kiekis pasieks aukščiausią lygį tik apie 2028 m., o tada pradės mažėti. Kryptis yra teisinga, tačiau greitis – ne. Kitaip tariant, perėjimas vyksta, bet ne tokiu greičiu, mastu ir koordinuotai, kaip reikėtų, kad būtų pasiekti ambicingi klimato tikslai.
Keturi galimi ateities scenarijai
Siekiant suprasti, kokia linkme pasaulis gali judėti, ataskaitoje pateikiami keturi skirtingi ateities scenarijai, priklausantys nuo to, kaip vyriausybės, įmonės ir žmonės elgsis per ateinančius kelis dešimtmečius:
1. Lėtas kelias – „atidėtas perėjimas“ (angl. „delayed transition“) (apie 3,1 °C).
Šiame ateities scenarijuje šalys savo energetinį saugumą ir trumpalaikę ekonomiką laiko svarbesniais už klimato tikslus. Prekybos karai, politinė įtampa ir silpna klimato politika lėtina švarios energijos plėtrą. Nafta, dujos ir anglis ilgiau išlieka stiprios, o pasaulis susiduria su daug didesniu atšilimu.
2. Dabartinis kursas – „bazinis scenarijus“ (angl. „base case“) (apie 2,6 °C).
|
Tai yra pasaulis, link kurio mes šiandien daugiau ar mažiau kryptingai judame. Vėjo ir saulės energija sparčiai plėtojasi, elektriniai automobiliai greitai populiarėja, vis daugiau šalių kalba apie nulines emisijas. Tačiau tuo pačiu metu pasaulinis energijos poreikis toliau auga, nes didėja gyventojų skaičius ir gerėja gyvenimo lygis, ypač Azijoje ir Afrikoje. Švari energija dažnai papildo bendrą pasiūlą, o ne greitai pakeičia iškastinį kurą.
3. Ištesėti pažadai – „šalių įsipareigojimai“ (angl. „country pledges“) (apie 2 °C).
Šiame scenarijuje vyriausybės iš tikrųjų įgyvendina savo klimato įsipareigojimus – tikslus, kuriuos jau yra įtvirtinusios raštu savo strateginiuose dokumentuose. Anglies jėgainės uždaromos greičiau, elektriniai automobiliai tampa norma daugelyje turtingų šalių, o energijos vartojimo efektyvumas smarkiai pagerėja. Išmetamųjų teršalų kiekis mažėja greičiau, tačiau net ir tada pasaulis tik priartėja prie 2 °C, o neto nulis (angl. net zero) pasiekiamas po 2050 m., o ne iki jo.
4. Visu greičiu į priekį – „neto nulis“ (angl. „net zero“) (apie 1,5 °C).
Tai ambicingiausias kelias. Vyriausybės nustato aukštas anglies dioksido kainas, nutraukia naujų benzininų ir dyzelinių automobilių pardavimą, masiškai plečia švarios energijos naudojimą ir investuoja į naujas technologijas, pvz., vandenilio ir anglies dioksido surinkimą. Iki 2060 m. beveik visa pasaulio elektros energija bus gaunama iš mažai anglies dioksido išskiriančių šaltinių, o iškastinis kuras atliks tik nedidelį pagalbinį vaidmenį.
Koks kelias bus pasirinktas, dar nėra nuspręsta. Tai priklauso nuo sprendimų, kurie priimami dabar – parlamentuose, organizacijose ir namų ūkiuose.
Elektrifikacija, duomenų centrai ir dirbtinis intelektas
Dažnai manoma, kad elektriniai automobiliai yra didžiausi nauji energijos vartotojai – ir jie iš tiesų yra svarbūs. Tačiau duomenų centrų, ypač tų, kurie naudojami dirbtinio intelekto (DI) modeliams vykdyti, skaičius sparčiai auga. DI modelių mokymas ir nuolatinis veikimas reikalauja milžiniškų skaičiavimo išteklių. Vadinasi – ir milžiniško elektros kiekio. Jau artimiausiais metais duomenų centrai gali suvartoti daugiau elektros nei viso pasaulio elektromobiliai, o iki 2050 m. jų poreikis gali keletą kartų viršyti dabartinį kai kurių didelių regionų sunaudojimą. Dėl to didžiosios technologijų kompanijos pradeda elgtis panašiai kaip energetikos įmonės. Siekdamos užtikrinti savo serverių veikimą ir įgyvendinti klimato įsipareigojimus, šios kompanijos ne tik perka elektros energiją iš tinklo. Jos investuoja į savo vėjo ir saulės jėgaines, baterijas, o kai kuriais atvejais netgi svarsto branduolinius projektus, kad užtikrintų švarią elektros energiją visą parą.
Tuo pat metu elektros vaidmuo energetikos sistemoje nuolat auga. Šiandien elektra sudaro apie penktadalį visos mūsų naudojamos energijos. Grynojo nulio emisijų pasaulyje šis rodiklis padidėtų iki daugiau nei pusės, nes elektrifikuojame automobilius, šildymą ir dalį pramonės. Didžiąją dalį šios energijos galėtų tiekti saulės ir vėjo energija, kurią papildytų saugojimas, lanksti paklausa ir švarūs šaltiniai, tokie kaip branduolinė ar hidroenergija.
Iškastinis kuras: ilgas atsisveikinimas
Ataskaitoje ateinantys dešimtmečiai apibūdinami kaip „ilgas atsisveikinimas“ su iškastiniu kuru. Iškastinio kuro vartojimas mažėja, ypač pagal švaresnius scenarijus, bet išlieka ilgiau, nei daugelis galėtų tikėtis.
Naftos paklausa, tikėtina, aukščiausią tašką pasieks tik apie 2030–2032 m., o vėliau lėtai mažės, nes elektriniai automobiliai ir efektyvumas palaipsniui mažins kuro suvartojimą.
Gamtinės dujos atlieka sudėtingą vaidmenį. Kai kuriose šalyse jos naudojamos vietoje anglies elektrinėse, kad sumažintų emisijas, ir kaip „rezervas“ tada, kai nevėjuota ar apsiniaukę. Todėl dujų paklausa krinta lėčiau, ypač šalyse, kurios neturi daug hidro ar branduolinės energetikos, ir išlieka palyginti didelė iki pat 2040-ųjų pagal silpnesnius politikos scenarijus.
Anglies dalis rinkoje smarkiai traukiasi Europoje ir Šiaurės Amerikoje, tačiau išlieka svarbi kai kuriose sparčiai augančiose Azijos ekonomikose, kur švarios alternatyvos vis dar yra brangios arba sunkiai finansuojamos, o pigus vietinis kuras vis dar lemia sprendimus.
Laikui bėgant iškastinis kuras iš energetikos sistemos pagrindinio variklio tampa labiau atsarginiu ir balansavimo elementu – jis užpildo spragas, kai nėra vėjo ar nesviečia saulė, ir naudojamas kaip žaliava tam tikriems pramoniniams procesams. Tačiau klimato prasme kiekvienas papildomas dešimtmetis, kai deginame naftą, dujas ir anglį, reiškia aukštesnę temperatūrą ir didesnę žalą ekosistemoms bei ekonomikoms.
Naujos kliūtys: metalai ir finansai
Atsinaujinančioji energetika dažnai skamba taip, lyg užtektų „pagauti saulę ir vėją“. Tačiau įranga, kuri tai fiksuoja – saulės baterijos, vėjo turbinos, baterijos, elektros kabeliai – yra pagaminta iš fizinių ir ribotų resursų: vario – kabeliams, transformatoriams, vėjo turbinoms, elektromobilių varikliams; ličių, nikelio, kobalto – baterijoms; retųjų žemių metalų – nuolatinės srovės varikliams ir generatoriams. Ataskaitoje įspėjama, kad šių svarbių metalų gavyba ir perdirbimas labai koncentruotas – keliose šalyse iškasama arba perdirbama didžioji pasaulio dalis. Tai sukuria naujas kliūtis ir geopolitines rizikas. Jei investicijos į gavybą ir perdirbimą neatsilieka nuo paklausos, kainos gali šoktelėti ir sulėtinti švarių technologijų plėtrą.
Kita kliūtis – finansai. Įvertinta, kad iki 2060 m. norint pasiekti beveik neutralų poveikį klimatui, pasauliui reikėtų apie 175 trilijonų JAV dolerių investicijų į energetiką ir susijusią infrastruktūrą. Net ir mažiau ambicingame kelyje reikia daugiau kaip 130 trilijonų. Kasmet tai būtų maždaug 3–4 % viso pasaulio BVP. Didelė dalis šių pinigų turi būti skirta besivystančioms ir besiformuojančios ekonomikos šalims, kuriose energijos paklausa auga sparčiausiai ir kuriose milijonai žmonių vis dar neturi patikimo energijos tiekimo. Tačiau dažnai būtent šiose šalyse finansavimas yra brangiausias, o investuotojai yra atsargesni. Todėl problema yra tai, ar galime pakankamai greitai sutelkti pakankamai prieinamo kapitalo reikiamose vietose.
Sunkioji pramonė, laivai ir lėktuvai
Kai kurios ekonomikos sritys yra palyginti lengvai valomos: elektrinės, automobiliai, namų šildymas. Tačiau kitos sritys yra gerokai sudėtingesnės – plieno ir cemento pramonė, chemikalai, tolimųjų reisų laivyba ir aviacija. Šių sektorių atžvilgiu ataskaitoje pabrėžiama vandenilio, anglies dioksido surinkimo ir saugojimo, pažangių biokuro rūšių ir naujų branduolinės energijos formų svarba. Grynojo nulio emisijų scenarijuje šios technologijos sudaro daugiau nei ketvirtadalį bendro išmetamųjų teršalų sumažinimo. Tačiau iššūkis yra tame, kad daugelis šių sprendimų vis dar yra brangūs, o jų verslo modeliai nėra visiškai išbandyti dideliu mastu. Todėl reikia tvirtos politinės paramos, ankstyvo viešojo finansavimo ir aiškių ilgalaikių taisyklių, kad šiandienos bandomieji projektai taptų rytojaus pagrindinėmis pramonės šakomis.
Chaotiška, bet valdoma transformacija
Svarbiausia „Wood Mackenzie“ prognozės išvada yra ta, kad energetikos transformacija nėra sklandus, tvarkingas perėjimas nuo „senojo“ prie „naujojo“. Tai chaotiška evoliucija, kurią lemia politika, technologijos, ekonomika ir, vis dažniau, dirbtinis intelektas. Kai kurie regionai juda greitai, kiti atsilieka. Švari energija sparčiai auga, tačiau taip pat sparčiai didėja ir pasaulinis energijos poreikis.
Gera žinia yra ta, kad saugesnė ateitis, artimesnė 1,5–2 °C atšilimui, vis dar yra technologiškai ir ekonomiškai įmanoma: mums reikalingos technologijos iš esmės jau egzistuoja, atsinaujinančiosios energijos ir baterijų kainos smarkiai nukrito, o daugelis įmonių ir miestų jau imasi veiksmų. Tačiau bloga žinia ta, kad tai neįvyks savaime. Tam reikia, kad vyriausybės sugriežtintų klimato politiką, pagreitintų leidimų išdavimą ir investuotų į elektros tinklus; įmonės perkeltų investicijas iš iškastinio kuro į švarias technologijas ir efektyvumo didinimą; finansų įstaigos suteiktų prieinamą kapitalą, ypač besivystančioms šalims, o mes visi, kaip piliečiai ir vartotojai, remtume šiuos pokyčius ir rinktumės švaresnius variantus, kai tik galime.
O ką tai reiškia mums – kaip visuomenei?
Visa tai gali atrodyti labai „globalu“, bet iš tiesų šie sprendimai formuoja ir mūsų kasdienį gyvenimą. Ką iš tikrųjų gali reikšti atsinaujinanti energetika ir energetikos transformacija?
- Daugiau saulės ir vėjo mūsų aplinkoje. Vėjo parkai, saulės elektrinės ant namų ir įmonių
stogų taps vis įprastesni.
- Elektromobiliai ir hibridai po truputį stums lauk vidaus degimo variklius, ypač miestuose.
- Išmanesni tinklai ir skaitikliai. Elektros kaina gali labiau svyruoti priklausomai nuo paros laiko, o energijos vartojimą labiau valdys automatizuotos sistemos.
- Didesnis dėmesys efektyvumui. Nuo namo šiltinimo iki prietaisų A+++ klasės – pigiausia energija yra ta, kurios apskritai nesunaudojame.
Energijos istorija ateinantiems 30 metų dar nėra parašyta. Tačiau aišku viena: esame didžiausios pramonės transformacijos žmonijos istorijoje viduryje. Diskusija vyksta ne dėl to, ar įvyks perėjimas, o dėl to, kiek greitai, kiek teisingai ir kiek racionaliai tai įgyvendinsime.
Analizė atlikta remiantis šaltiniu:
1. Wood Mackenzie. (2025). Energy transition outlook 2025–26: Executive summary. Wood Mackenzie.
