Atsinaujinančioji energija 2025 m.: kiek pasiekėme ir kiek dar turime nuveikti iki 2030 m. ()
Atsinaujinančiosios energijos išteklių rinka pasaulyje nuosekliai ir sparčiai didėja.
© geralt (Free Pixabay license) | https://pixabay.com/photos/person-pear-lightbulb-sun-3062271/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Remiantis Tarptautinės energetikos agentūros (angl. International energy agency, IEA) ataskaita „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių 2025 m. – analizė ir prognozės iki 2030 m.“ (angl. Renewables 2025 – Analysis and forecasts to 2030), prognozuojama, kad iki 2030 m. pasaulyje atsinaujinančiosios energijos pajėgumai padvigubės, papildomai įdiegiant apie 4 600 GW; tai prilygsta dabartiniams bendriems Kinijos, Europos Sąjungos ir Japonijos elektros gamybos pajėgumams. Tačiau už įspūdingų augimo rodiklių slypi sudėtingesnė realybė: saulės energetika sparčiai auga, vėjo energetika susiduria su iššūkiais, elektros tinklai patiria vis didesnį spaudimą, o pasaulis vis dar nėra pasirengęs iki 2030 m. pasiekti COP28, t. y. 28-osios JT klimato kaitos konferencijos, tikslą – trigubai padidinti atsinaujinančiosios energijos pajėgumus.
Saulės energetikos dominavimas atsinaujinančiosios energijos plėtroje
Ataskaitoje pateikti duomenys aiškiai parodo vieną dalyką – šiuo metu saulės energetika (saulės fotovoltiniai įrenginiai) dominuoja naujai įrengiamų atsinaujinančiosios energijos pajėgumų struktūroje. 2025 m. laikotarpiu saulės energetika sudaro beveik 80 % visų metinių atsinaujinančiosios energijos pajėgumų prieaugių (žr. 1 pav.).
1 pav. Atsinaujinančios elektros energijos augimas pagal technologijas. Sudaryta autorės remiantis IEA ataskaita „Renewables 2025 – Analysis and forecasts to 2030“
|
Saulės energetikos pirmaujančią plėtrą lemė tai, kad per pastarąjį dešimtmetį saulės energijos technologijų sąnaudos smarkiai sumažėjo, todėl ši technologija tapo finansiškai patrauklesnė tiek namų ūkiams, tiek verslui. Be to, leidimų išdavimas saulės elektrinėms paprastai vyksta greičiau nei dideliems vėjo ar hidroenergetikos projektams. Galiausiai saulės energetika yra modulinė – saulės elektrines galima lengvai įrengti ant pastatų stogų ar sklypuose, todėl namų ūkiai ir įmonės gali jas diegti savarankiškai, prisidėdami prie energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių.
Remiantis ataskaitos duomenimis, prognozuojama, kad 2025–2030 m. laikotarpiu beveik keturi iš penkių naujai įrengiamų atsinaujinančiosios energijos pajėgumų gigavatų visame pasaulyje teks saulės energetikai. Ypač svarbios yra paskirstytosios saulės energijos sistemos (įrengiamos ant pastatų stogų bei komercinėse ir pramoninėse vietose): jos sudaro apie 42 % numatomo saulės energetikos augimo, kurį skatina aukštos mažmeninės elektros kainos, siekis sumažinti išlaidas už elektrą ir užsitikrinti didesnę energetinę nepriklausomybę. Šalyse, kuriose elektros tinklai yra nepatikimi, pvz., Pietų Afrikoje ir Pakistane, saulės energija ir baterijos taip pat tampa svarbia priemone, padedančia išlaikyti apšvietimą, kuomet tinklas neveikia.
Vėjo energetika ir kiti atsinaujinančiosios energijos šaltiniai
Vėjo energija taip pat vis dar sparčiai auga. Sausumos vėjo energetika, kaip prognozuojama, 2025–2030 m. laikotarpiu padidės apie 732 GW – tai maždaug 45 % daugiau nei per ankstesnius penkerius metus, o sparčiausias augimas numatomas ne tik Kinijoje ir Europoje, bet ir Indijoje, Lotynų Amerikoje, Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose. Tuo tarpu jūrinė vėjo energetika susiduria su reikšmingais iššūkiais: didėjančios sąnaudos, tiekimo grandinės trikdžiai ir politikos neapibrėžtumas lėmė projektų atšaukimus, nepakankamą dalyvių aktyvumą aukcionuose ir silpnesnes plėtros perspektyvas Europoje, Jungtinėse Valstijose, Japonijoje ir kitur, todėl Tarptautinė energetikos agentūra peržiūrėjo savo jūrinės vėjo energetikos prognozę ir ją sumažino daugiau nei 25 %, palyginti su praėjusių metų vertinimais. Nepaisant šių sunkumų, prognozuojama, kad jūrinės vėjo energijos sektorius iki 2030 m. vis tiek daugiau nei padvigubės – įrengtosios galios turėtų išaugti apie 140 GW, iš kurių beveik pusę sudarys Kinijos indėlis, o reikšmingą dalį – Europos plėtra.
Didėjant atsinaujinančiosios energijos šaltinių, visų pirma saulės ir vėjo daliai, elektros energijos sistemoms reikia daugiau lanksčių, pagal poreikį valdomų elektros energijos gamybos šaltinių, kurių galią būtų galima greitai didinti arba mažinti. Tokį vaidmenį gali atlikti tokios technologijos kaip hidroenergija, bioenergija, geoterminė energija, koncentruota saulės energija (CSP) ir jūros energija. Vis dėlto Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad iki 2030 m. šie disponuojami atsinaujinančiosios energijos šaltiniai sudarys tik apie 4 % naujai įrengiamų atsinaujinančiosios energijos pajėgumų.
Hidroenergijos pajėgumų plėtra išliks nepastovi, nes ją lemia keli dideli projektai Kinijoje, Indijoje, ASEAN šalyse, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, o pumpuojamosios hidroelektrinės (PSH), veikiančios kaip milžiniškos „baterijos“, turėtų augti sparčiau – numatoma, kad metiniai PSH pajėgumai iki 2030 m. padvigubės iki maždaug 16,5 GW, iš kurių daugiau kaip 60 % sudarys Kinijos indėlis.
Geoterminės energijos plėtra taip pat šiek tiek spartėja – tikėtina, kad iki 2030 m. metinis jos pajėgumų prieaugis bus tris kartus didesnis nei 2024 m., daugiausia dėl projektų Jungtinėse Valstijose, Indonezijoje, Filipinuose, Turkijoje, Kenijoje ir Japonijoje. Nors šios technologijos nepasieks saulės ir vėjo energijos plėtros mastų, jos yra itin svarbios elektros sistemų stabilumui ir patikimumui užtikrinti didėjant atsinaujinančiųjų energijos šaltinių daliai.
28-osios JT klimato kaitos konferencijos (COP28) įsipareigojimas: pažanga, bet spraga išlieka
COP28 Dubajuje beveik 200 šalių susitarė siekti iki 2030 m. trigubai padidinti pasaulinį atsinaujinančios energijos pajėgumą. Tai reikštų, kad visame pasaulyje būtų pasiektas apie 11 500 GW atsinaujinančios energijos pajėgumas. Vis dėlto pagal pagrindinį scenarijų prognozuojama, kad 2030 m. pasauliniai atsinaujinančiosios energijos pajėgumai pasieks apie 9 530 GW – tai būtų 2,6 karto daugiau nei 2022 m. lygis, tačiau vis tiek nepakaktų COP28 trigubinimo tikslui įgyvendinti.
Pagreitinto scenarijaus atveju, jei vyriausybės sumažins politikos neapibrėžtumą, paspartins leidimų išdavimą, daugiau investuos į elektros tinklus ir sistemos lankstumą bei sumažins finansavimo riziką, atsinaujinančiosios energijos pajėgumai galėtų viršyti 10 400 GW – tai būtų maždaug 2,8 karto daugiau nei 2022 m. lygis ir leistų uždaryti didžiąją dalį, nors ir ne visą, esamo atotrūkio iki COP28 tikslo.
Daugiau nei elektros energija: transportas, šiluma ir energetinis saugumas
Nors ataskaitoje daugiausia dėmesio skiriama elektros energijai, joje taip pat nagrinėjami transporto ir šilumos sektoriai, kurie yra gerokai sunkiau dekarbonizuojami. Transporto sektoriuje atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis galutinėje energijos paklausoje, kaip prognozuojama, padidės tik nuo 4 % šiandien iki maždaug 6 % 2030 m., daugiausia dėl elektra varomų transporto priemonių, naudojančių atsinaujinančią elektros energiją, ir biokuro plėtros tokiose šalyse kaip Brazilija, Europos valstybės ir Indonezija.
Šildymo sektoriuje atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalis turėtų išaugti nuo 14 % iki 18 %, nes pastatų ir pramonės šilumos poreikiams vis plačiau naudojama atsinaujinančioji elektros energija ir didėja bioenergijos naudojimas. Atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtra reikšmingai prisideda prie energetinio saugumo stiprinimo.
Nuo 2010 m. visame pasaulyje buvo įdiegta apie 2 500 GW nehidroenergetinės atsinaujinančiosios energijos pajėgumų, daugiausia šalyse, importuojančiose iškastinį kurą. Be šios plėtros jų anglies ir dujų importas 2023 m. būtų buvęs maždaug 45 % didesnis, o papildomos išlaidos siektų apie 1,3 trilijono JAV dolerių, dar labiau padidindamos energetinio saugumo riziką.
Integracijos iššūkiai
Iki 2030 m. numatoma, kad atsinaujinančiosios energijos šaltiniai (saulės ir vėjo energetika) gamins beveik 30 % pasaulio elektros energijos, t. y. dvigubai daugiau nei šiandien, ir tai iš esmės keičia elektros energijos sistemas. Vis dažniau stebimas sąmoningas vėjo ir saulės energijos gamybos ribojimas (angl. curtailment), kuris jau didėja tokiose šalyse kaip Kinija, Vokietija, Brazilija, Čilė, Jungtinė Karalystė ir Airija, o valandų, kai didmeninės elektros kainos tampa neigiamos, skaičius sparčiai auga, ypač saulėtomis vidurdienio valandomis, kai tinklus užplūsta saulės generacija.
Šie požymiai rodo vis didėjantį neatitikimą tarp elektros energijos gamybos ir jos poreikio laiko bei nepakankamą sistemos lankstumą. Tarptautinė energetikos agentūra pabrėžia, kad spartus atsinaujinančiosios energijos diegimas turi būti derinamas su masiniais elektros tinklų atnaujinimais ir plėtra, didesne energijos kaupimo apimtimi (tiek baterijų, tiek ilgalaikių sprendimų, pavyzdžiui, pumpuojamųjų saugyklų), didesniu paklausos lankstumu (pavyzdžiui, išmaniuoju elektromobilių įkrovimu ir lanksčiu šilumos siurblių veikimu) ir pakankamu pagal poreikį valdomu pajėgumu, kad būtų užtikrintas sistemos patikimumas.
Daugiau nei dešimt šalių jau įdiegė aukcionus, kuriuose aiškiai vertinami pastovūs pajėgumai iš atsinaujinančiosios energijos šaltinių ir energijos saugyklų arba hibridinių elektrinių, ir ši tendencija, tikėtina, dar labiau stiprės.
Lemiamas dešimtmetis
Ataskaitoje „Atsinaujinančiųjų energijos išteklių 2025 m. – analizė ir prognozės iki 2030 m.“ atsiskleidžia reikšminga pažanga, tačiau kartu išlieka ir tam tikros spragos: saulės energetika sparčiai plečiasi, vėjo energetika auga, nors ir susiduria su rimtais iššūkiais, o daugelis besivystančių šalių didina savo ambicijas. Tačiau politikos pokyčiai, elektros tinklų apribojimai, priklausomybė nuo tiekimo grandinių ir finansavimo kliūtys lėtina tempą, kuriuo pasaulis pereina nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančiosios energijos.
Jei vyriausybės įgyvendins Tarptautinės energetikos agentūros numatytas sąlygas spartesniam augimui (aiškesnę politiką, greitesnį leidimų išdavimą, lankstesnes energetikos sistemas ir pigesnį finansavimą) pasaulis galės gerokai priartėti prie COP28 (28-osios JT klimato kaitos konferencijos) tikslo iki 2030 m. trigubai padidinti atsinaujinančiosios energijos pajėgumus. Kitaip tariant, nors pasaulis jau siekia formuluojamų tikslų, šiuo metu dar nepasiekiamas reikalingas įgyvendinimo tempas.
Analizė atlikta remiantis šaltiniu:
1. International Energy Agency. (2025). Renewables 2025: Analysis and forecasts to 2030 (Revised version, October 2025). International Energy Agency.
