Galingas debiutas: 2026 m. pranešimai rodo, kas taps naujuoju kuru ()
Atsisveikinkite su iškastiniu kuru: 2026 m. sausis žymi naują energetikos erą.
.png)
© stop kadras | https://www.youtube.com/watch?v=nL4zoEJrsFw
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Saulės vėjo „kombainas“: energija ne iš šviesos, o iš dalelių srauto
Mokslininkus jau seniai intriguoja idėja sukurti įrenginį, galintį „išspausti“ Saulės kvėpavimą ir rinkti energiją tiesiogiai iš Saulės vėjo, o ne iš įprastos šviesos spinduliuotės. Ši koncepcija, žinoma kaip „Dyson–Harrop“ projektas, kol kas išlieka teorinė, tačiau naujausi 2026 m. energetikos tyrimų ir analizės pranešimai rodo, kad toks metodas ateityje galėtų tapti realia alternatyva tradiciniams fotovoltiniams elementams.
Skirtingai nei įprastos saulės baterijos, „Dyson–Harrop“ tipo palydovas veikia sąveikaudamas su elektringosiomis dalelėmis – plazma. Sistemos pagrindas yra ilgas, įkrautas metalinis laidas (vadinamasis teteris), kuris sukuria elektromagnetinį lauką. Šis laukas koncentruoja ir nukreipia saulės vėjo elektronus į energijos surinkimo bloką. Skirtingai nei įprastose sistemose, kurias valdo fotoelektrinis efektas, čia veikia kur kas sudėtingesni plazmos fizikos dėsniai: kryptingas elektronų judėjimas generuoja elektros srovę, kurią būtų galima kaupti arba perduoti į Žemę, pavyzdžiui, infraraudonųjų spindulių lazerių pagalba.
|
Diskusijų sukėlė ir garsaus fiziko Freemano Dysono pavardės naudojimas projekto pavadinime. Svarbu pabrėžti, kad pats F. Dysonas šios idėjos kūrime ar plėtroje nedalyvavo. Pavadinimas pasirinktas kaip konceptuali analogija su Dysono sfera – futuristiniu hipotetiniu objektu, kuris apgaubtų žvaigždę ir surinktų didžiąją dalį jos skleidžiamos energijos. „Dyson–Harrop“ palydovas kartais apibūdinamas kaip „mažo matomumo“ energijos surinkėjas: jis beveik netrukdo sklisti matomai šviesai, tačiau efektyviai „gaudo“ pro šalį judančias įkrautas daleles.
Nepaisant ambicingos vizijos, projektas sulaukia ir nemažai mokslinės kritikos. Kai kuriuose ankstyvuosiuose pasiūlymuose minėtos energijos išgavimo vertės, kritikų nuomone, prieštaravo energijos tvermės dėsniams. Dėl to dabartiniai inžineriniai modeliai orientuojasi į realistiškesnius tikslus – stabilios kilovatų ar net megavatų galios generavimą. Ekspertai pabrėžia, kad didžiausi iššūkiai išlieka ilgo laido stabilumas bei sudėtingas plazmos elgesys atviroje kosminėje aplinkoje.
Lygiagrečiai šiai koncepcijai, 2026-ieji atnešė ir kitų reikšmingų energetikos proveržių. Japonija ir Europos šalys suvienijo pastangas valdant iki 100 milijonų laipsnių Celsijaus įkaitintą plazmą branduolinės sintezės eksperimentuose, o bendrovė „Rolls-Royce“ paskelbė planus dėl branduolinės energijos naudojimo būsimose Mėnulio bazėse artimiausiais dešimtmečiais. Visi šie projektai rodo bendrą kryptį – ateities energetika vis labiau peržengia Žemės ribas.
Nors „Dyson–Harrop“ palydovas kol kas tebėra spekuliatyvi idėja, jis provokuoja diskusijas ir skatina mokslininkus ieškoti naujų būdų, kaip išgauti milžinišką energijos kiekį iš mūsų žvaigždės. Tai kvietimas iš naujo įvertinti kosminių sistemų galimybes ir žengti dar vieną žingsnį link civilizacijos, kurios poreikius tenkins ne tik saulės šviesa, bet ir pats Saulės vėjas.
.png)
