Ar „degantis ledas“ – ateities kuras? (3)
Kovo viduryje pranešta, kad pirmą kartą pavyko išgauti gamtines dujas iš giliuose vandenyse esančių metano hidratų atsargų. Šiek tiek anksčiau per bandymus tai jau buvo pavykę padaryti iš telkinių sausumoje. Kodėl tai svarbu? Susidaro palankios prielaidos kardinaliems pasaulio energetikos žemėlapio pokyčiams, nes metano hidratai – didžiausias neišnaudotas energetinis išteklius Žemėje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Potencialo neleido išnaudoti tinkamos technologijos nebuvimas
Nors metano hidratas, arba „degantis ledas“, pasaulyje plačiai pasklidęs, kol kas daug vilčių į susijusias su juo „revoliucijas“ nedėta. Svarbiausios priežastys – galima žala aplinkai, technologinių sprendimų trūkumas ir abejotinas ekonominis pagrindimas. Vis dėlto pastarosios sėkmės suteikia naują svorį klausimui, ar metano hidratai gali tapti ateities kuru.
Taigi, paprastai tariant, metano hidratai yra vandens kristale įkalintos gamtinės dujos. Jie susidaro, kai skaidantis organinėms medžiagoms išsiskyrusios metano dujos vandenyje yra veikiamos didelio slėgio ir žemos temperatūros. Daugiausia metano hidratų telkinių galima rasti žemynų šelfuose ir amžinojo įšalo zonoje (po arktine tundra).
Šių energetinių išteklių potencialas suprastas jau seniai. JAV geologų tyrimo ataskaitoje teigiama, kad pasauliniai metano hidrato ištekliai yra didesni nei visų iškastinio kuro rūšių kartu sudėjus. Beje, mokslininkai skaičiuoja, kad priklausomai nuo to, kaip jis bus saugomas, metano hidrato galėtų užtekti šimtams ar net tūkstančiams metų.
„Tai tarsi koncentruota gamtinių dujų forma. Taigi jis gali būti puikus gamtinių dujų šaltinis“, – apie tai yra sakęs Kanados geologas Scottas Dallimore‘as.
Tai suprasdamos nemažai galingųjų pasaulio valstybių ne vieną dešimtmetį siekė rasti būdų, kaip būtų galima išnaudoti metano hidratų potencialą. JAV, Japonija, Kanada, Kinija, net ir Indija investavo daug lėšų ir laiko į susijusius su tuo projektus. Proveržio pasiekė energetinių išteklių nedaug teturinti Japonija. Sėkmingą eksperimentą rytinėje Honšiu salos pakrantėje įvykdė Japonijos naftos, dujų ir metalo korporacija JOGMEC. Tie, kam atsibodo būti priklausomiems nuo dujas tiekiančių gigantų nuotaikų svyravimų, gali džiaugtis, tačiau ne per daug. Taip, sėkmingai plėtojant gavybą, tokie veikėjai kaip, sakykime, Rusijos gamtinių dujų koncernas „Gazprom“ nebegalėtų jaustis tokie nebaudžiami kunigaikštukai kaip dabar, tačiau yra daug „tačiau“.
Metano hidratų ateitis vis dar neužtikrinta
Taigi, pirma, nors sėkmingas naujos technologijos panaudojimas įneš daug entuziazmo ir neabejotinai palengvins šios srities plėtrą, vis dėlto negalima pamiršti, kad čia tik kelio pradžia. Pavyzdžiui, JOGMEC atstovas Tatsuya Sameshima yra sakęs, kad prireiks bent dešimtmečio naujojo kuro išgavimo technologijai visiškai įvaldyti. Neatmestina, kad tai gali užtrukti ir ilgiau.
Kitas dalykas – pats metano hidratų išgavimas yra rizikingas procesas ir gali sukelti didžiulę žalą aplinkai. „Metano hidratai yra stabilūs tik dideliame slėgyje arti vandens užšalimo temperatūros, todėl gali išbūti ne mažesniame kaip 500 metrų jūros gylyje. Mažesniame gylyje jie greitai suskyla“, – rašo habilituotas fizikos mokslų daktaras Jonas Grigas.
Metano hidratai skildami į aplinką išskiria didelį kiekį energijos ir taip pat kaip anglies dioksidas stipriai prisideda prie šiltnamio efekto sukėlimo, t. y. globalaus atšilimo. Tiesą sakant, kilogramas metano sušildo Žemę 23 kartus labiau nei kilogramas anglies dioksido... Netgi apskritai bijoma, kad kylant pasaulio temperatūrai ir tirpstant ledynams jo bus išlaisvinta tiek, kad Žemės temperatūra pavojingai pakils.
Be to, yra dar vienas situaciją sunkinantis aspektas. Dažniausiai jų telkiniai yra ekologiniu požiūriu ypač jautriose teritorijose: įvairiose pasaulinio vandenyno vietose, žemynų šelfuose, Antarktidos amžinojo įšalo sluoksniuose. Nesėkmės atveju padariniai gali būti skaudūs.
Galiausiai, dėmesio centre visad išliks sąnaudų ir ekonominės naudos analizė. Taigi, kiek išpopuliarės šis energetinis šaltinis, didele dalimi priklausys nuo to, kaip jo kaina skirsis nuo turimų alternatyvų ir, be abejo, kokia bus valstybių energetikos situacija.
Kita vertus, metano hidratai ne tik kelia ekologinę grėsmę, bet ir gali tapti taršą mažinančiu veiksniu. Kadangi, palyginti su kitu iškastiniu kuru, naudojant gamtines dujas aplinka teršiama mažiau, tai planetos būklei gerokai pagelbėtų, jei šį energetinį išteklių pradėtų vartoti besivystančios ekonomikos, kurios, siekdamos taupyti, šiuo metu naudoja pigesnį, tačiau labai taršų iškastinį kurą (pavyzdžiui, akmens anglis). Kad prie to einama, yra visai realu, nes, kaip minėta, tuo domisi ir į tai investuoja tiek Kinija, tiek Indija. Čia metano hidratai pasauliui galėtų padaryti didelę paslaugą.
Puikus variantas vidutinėje perspektyvoje?
Atsižvelgiant į dabartinę globalią situaciją, galima prognozuoti, kad dėmesys metano hidratams tik didės, tobulės jų gavybos technologijos, jos pigs ir taps saugesnės. Su tokių šalių kaip JAV, Japonijos, Kinijos ar Kanados užnugariu metano hidratų dalis pasaulio energetikos išteklių balanse turėtų laipsniškai didėti. Tai ir pasauliui, ir mums palanku jau vien dėl to, kad dujų sektoriuje atsirastų dar viena alternatyva, todėl sustiprėtų konkurencija, o tai visada sveika.
Šiuo metu, svarstant apie „degančio ledo“ ateitį, mėgstama apsistoti prie pozicijos, kad jo svarba didės, tačiau labiau vidutinėje perspektyvoje. Toliau esą seks perėjimas prie atsinaujinančios energetikos. Kitaip tariant, į tai žiūrima kaip į gerą variantą pereinamajam laikotarpiui, tačiau tolimesnė ateitis su šiuo kuru nesiejama. Nors toks scenarijus ir gražus, bet gana abejotinas. Pirmiausia, reikėtų nepamiršti, kad tas vadinamasis „go green“ (žaliosios energetikos) požiūris kur kas artimesnis Vakarams (netgi labiau Europai), o ne apskritai visam pasauliui. Mes apie tai seniai kalbame, link to kryptingai einame ir ekologijos idėjos po truputį tampa kone vakarietiškos kultūros dalimi.
Tačiau šansų, kad tokios didžiulės atmosferos teršėjos kaip Kinija ar Indija sugebėtų greitai ir sklandžiai pereiti prie žaliosios energetikos, labai mažai. Tokie pokyčiai būtų radikalūs, atsieitų labai brangiai ir neabejotinai būtų žalingi šių valstybių ekonominei plėtrai.
Taigi, net jei pasaulis ir planuoja pereiti prie žaliosios energetikos, jis (ir ypač besivystančios šalys) dar ilgai nebus tam pasiruošęs. Reikia tik džiaugtis, kad didžiosios pramoninės valstybės rodo susidomėjimą metano hidratų gavyba. Sėkmės atveju tai galėtų atnešti daug naudos ir kaip nauja energetinė alternatyva, ir ekologiniu požiūriu. O vieną kartą atėjęs, šis kuras pasiliktų ilgam.
